Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad po to, kai darbo Vyriausybėje neteko geriausiai dirbantys ministrai, o ponas A.Veryga išnešė sveiką kailį, užsitikrindamas ne tik prestižinį darbą, bet ir gerą algą iki kitų rinkimų, daugelis suprato, kad tikėtis realių teigiamų pokyčių sveikatos apsaugos sistemoje – žydro asiliuko svajonė, kaip kažkada pasakė vienas politikas.
Šalies Prezidentas po susitikimo su blogiausiu Lietuvos ministru pareiškė, jog A.Veryga gali įvykdyti numatytas reformas. Ir kai G.Nausėdos vyr. patarėjas P.Mačiulis priminė, kad Prezidentas A.Verygai suteikė pasitikėjimo kreditą, todėl, jei ministras nesugebės įgyvendinti reformų, jam reikės trauktis, išdrąsėjęs ministerijos vadas rėžė atgal (matomai, Prezidentui), replikuodamas, kad P.Mačiulio pasisakymas rodo prezidento patarėjo nesugebėjimą suvokti situacijos.
Negana to, R.Karbauskis taip pat nepraleido progos įkąsti prezidentūrai, pareikšdamas, kad kai kurie Prezidento patarėjai susireikšmina ir ima daryti pareiškimus, kurių gali ir nesuprasti logiškai mąstant. Matomai, kiekvienam kritiškai mąstančiam turėtų kilti klausimas – kuri pusė teisi, nes tiek kasdieniniame gyvenime, tiek ir politikoje vertybių skalė, pagrįsta tik juoda ar balta spalva, nėra tobula, nes dažniausiai vyrauja tarpinės spalvos.
Baisu ir graudu, kad Lietuvoje mes prie to jau tiek esame pripratinti, kad visa tai jau tampa politinės „kultūros“ sudėtine dalimi – juk už vieną gerai muštą politiką dešimt nemuštų duoda.
Kodėl daugumai A.Veryga toks blogas? Galbūt didžiulės komunikavimo problemos, kai iš pradžių padaroma ar prisidirbama, o tik po to bandoma išaiškinti ir teisintis, gal autokratiniai valdymo metodai, kurie labai gerai tiktų viduramžiams. Interpeliacija Seime, įrodytas viešųjų ir privačių interesų konfliktas, teismo sprendimas apie tarnybinės etikos pažeidimą, STT išvados ir padavimas į teismą dėl žalingos vaistų politikos ir pan., matomai, tiek Seimui, tiek ir visuomenei jokio įspūdžio nedaro –juk retas iš politikų nėra prisidirbęs.
Baisu ir graudu, kad Lietuvoje mes prie to jau tiek esame pripratinti, kad visa tai jau tampa politinės „kultūros“ sudėtine dalimi – juk už vieną gerai muštą politiką dešimt nemuštų duoda. Tai kodėl, vis dėlto, daugiausiai kliūva Verygai? Galbūt dėl to, kad sveikatos apsauga yra viena iš svarbiausių ir jautriausių sričių, kuri tiesiogiai paliečia kiekvieną žmogų. Bet kokie neteisingi ir neapgalvoti sprendimai gali turėti tragiškų pasekmių. Kitas svarbus išskirtinumas kalbant apie sveikatos apsaugą – rinkos ekonomikos taisyklės čia galioja santykinai, todėl dažnai tenka daryti sprendimus, kurie ekonomine prasme ne tik nenaudingi, bet ir žalingi, nes prioritetas visuomet yra žmogaus sveikata ir gyvybė.
Deja, gerb. A.Veryga, kaip politikas, pasirodė dar nepakankamai subrendęs tinkamam sveikatos apsaugos problemų sprendimui. Iš čia pastovios klaidos, nesusipratimai, nesugebėjimas tinkamai bendrauti su medikais. Aš tikrai negaliu neigti, kad ministras tikrai nori tik gero, bet, kaip bebūtų gaila, tų tikslų realizavimo metodai dažnai nuveda į klystkelius. Tikriausiai visi sutiks, kad tinkama ir subalansuota vaistų politika – viena iš svarbiausių sveikatos apsaugos sričių, matomai, dar ir todėl, kad tiesiogiai paliečia vos ne kiekvieną iš mūsų. Ministro noras, kad vaistų kainos Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, nebūtų neracionaliai išpūstos buvo logiškas ir teisingas.
Deja, gerb. A.Veryga, kaip politikas, pasirodė dar nepakankamai subrendęs tinkamam sveikatos apsaugos problemų sprendimui.
Bet, kai derybos su kai kuriomis farmacinėmis firmomis dėl kainų mažinimo nedavė norimų rezultatų, pasirinktas drastiškas metodas, kai iš kompensuojamų vaistų sąrašo staigiai buvo išbraukta virš 300 vaistų (iš kurių virš 60 buvo originalūs), kas sukėlė visišką chaosą poliklinikose, pirminės sveikatos priežiūros centruose, vaistinėse. Gydytojai išrašinėjo įprastus gydymui vaistus, o pacientai, nuėję į vaistines, sužinodavo, kad vaistas jau nekompensuojamas. Nepakankamas aiškinamasis darbas tiek su gydytojų bendruomene, tiek ir su gyventojais, visiškas nesiskaitymas su kita nuomone aiškiai parodė, kad turime ministrą su polinkiu į autoritarinį valdymą.
Daugeliui gydytojų taip pat tapo nesuprantamas ministro noras proteguoti generinius vaistus. Kai Lietuvos gydytojų apklausa parodė, jog apie 2/3 praktikuojančių specialistų mato skirtumą tarp originalių ir generinių vaistų, viceministrė pasiūlė tokiems gydytojams persikvalifikuoti. Bet kokios tolimesnės diskusijos su ministru, kad yra ligos ir situacijos, kada būtini originalūs vaistai, arba kada negalima keisti veiksmingų gydymo schemų, nedavė jokio rezultato. Ir tik po žmonių piketų prie ministerijos kai kurios ligonių grupės išsikovojo teisę gauti tinkamą gydymą.
Galutinai nauja vaistų politika buvo sukompromituota, kai A.Veryga išleido eilinį abejonių keliantį įsakymą dėl „pirmo paskyrimo“, kada skiriant pirmą kartą vaistą, kompensuojamas tik pats pigiausias medikamentas. Ir čia tikrai reikia pagirti premjerą S.Skvernelį, kuris, supratęs visišką įsakymo absurdiškumą, suskubo tautai pranešti, kad A.Verygos įsakymas tuoj bus pakeistas.
Nejaugi ministrui taip sunku suprasti, kad jo pagrindinė užduotis ne nurodinėti gydytojams, kaip ir kokiais vaistais gydyti, o užtikrinti, kad mes turėtume visus reikalingus vaistus, kad tos pačios grupės vaistai su ta pačia veikliąja medžiaga (generiniai ir originalūs) būtų vienodai kompensuojami? Ir tik gydytojas turi teisę spręsti, kam ir kokį vaistą skirti. Gerai prisimename, kad vienas iš ministro pažadų buvo ligoninių reforma, ir aidėjo partijos draugų liaupsės, kad pagaliau atsirado žmogus, kuris padarys tai, ko iki jo nesugebėjo padaryti joks ministras.
Kad procesas jau prasidėjo, supratome, kai pasipylė straipsniai, kad kai kuriose rajoninėse ligoninėse nuo infarkto miršta 100% pacientų, įvykus insultui išgyventi irgi praktiškai neįmanoma, o rajono gydytojų kvalifikacija žema, todėl ligoniams ten gydytis tiesiog pavojinga. Deja, greitu laiku net tos pačios partijos politikai suprato, kad negalima beatodairiškai pilti purvo ant gydytojų ir ne visuomet tikslas pateisina priemones.
Situacijos gelbėti puolė pats R.Karbauskis, tvirtai pareiškęs, kad jokia ligoninė nebus uždaryta, ir, jeigu darytume prielaidą, kad politinė sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė išsikraustytų iš proto, tai Seime tokia iniciatyva būtų sustabdyta bet kuriuo atveju. Suprantama, artėja rinkimai, ir tik beprotis gali kirsti šaką, ant kurios sėdi. Ir jau dabar niekam nelieka abejonių, kad ligoninių reforma subliuško ir, matomai, viskas užsibaigs kosmetiniais pakeitimais. Kažkada apie reformatorius labai taikliai yra pasakęs vienas Lietuvos literatūros klasikų – pasišlapino po savimi ir šaukia, kad nauja srovė. Nenoriu būti neobjektyvus, tegul pats gerbiamas Veryga sprendžia apie savo reformas – ar tikrai nauja srovė, ar tik kelnės šlapios.
Prof.habil.dr. Julius Kalibatas yra Lietuvos Bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas.
