Toks pasiūlymas sulaukė prieštaringų vertinimų – nieko kita tikėtis ir nebuvo galima. Atkreipkite dėmesį, kad vertinimai pasidalino ne pagal politines priklausomybes, ne pagal požiūrį į ekonominį tokio siūlymo aspektą, o skiriamuoju momentu tapo žmogiškumo elementas.
Nuomonės išsiskyrė ir dešiniame flange: svetimą nelaimę suprantančių ir tolimas tragedijas atjaučiančių tarp liberalų ir konservatorių pasirodė daugiau, nei tų, kuriuos apriboja spalva ir tikyba.
Socialdemokratai laikosi seno kurso – nuskalbto, idėjiškai kastruoto centrizmo, kai valdžios išlaikymas yra ir tikslas, ir vertybė.
Prisimenu, kaip Prancūzijos ir Vokietijos socialdemokratai stebėjosi, kiek mažai jaunų veidų tarp vietinių kairiųjų. Jiems buvo nuoširdžiai nesuprantama, kodėl jauni žmonės nesirenka socialdemokratinių vertybių. Kaip jūsiškiams gali būti nepatrauklios žmogiškumo, lygybės, pagalbos silpnesniajam idėjos, klausė jie, retoriškai ir ne.
Tačiau šiandien, užvirus diskusijoms dėl 710 likimų, socialdemokratai tyli. Tyli, o turėtų rėkte rėkti, jog visi mes, žmogiškumo dėlei ir pabėgėlių labui atsisakę kažkokios komforto dalies esame socialdemokratiškos būtybės.
Vietoje to, kad didžiulei visuomenės daliai būtų vertybinis veidrodis, socialdemokratai laikosi seno kurso – nuskalbto, idėjiškai kastruoto centrizmo, kai valdžios išlaikymas yra ir tikslas, ir vertybė.
