„Tai kelias į totalinį populizmą Europoje“, – rašo A.Guoga. Tikiu, kad jis populizmą – politinių idėjų propagavimą liaudžiai patinkančiais šūkiais kovojant dėl valdžios – pažįsta iš labai arti: ar ne jo rinkiminė kampanija buvo paremta šūkiu „viskas bus gerai" ir jokių argumentų?
Susidariusią situaciją jis vadina „neatskaitingos politikos banga“. Savo ruožtu aš nežinau „atskaitingesnio“ sprendimų priėmimo būdo nei referendumas.
Nevadinsiu tokio teiginio neatsakingu: kiekvienas turime asmeninį požiūrį į demokratiją. Bet kitas europarlamentaro teiginys, pristatantis graikų moto kaip „nedirbk, tik balsuok“, verčia abejoti jo paties atsakingumu: juk graikai, pasak „Forbes“, yra Europoje daugiausia valandų per savaitę dirbanti tauta. 2013 m. statistika nurodo graikus dirbant vidutiniškai po 42 val. per savaitę, kai prancūzai dirba 37,5, o vokiečiai – 35,3. Spraga žiniose, netyčinė klaida – kam jų nepasitaiko, ypač užimtiems europarlamentarams.
Susidariusią situaciją A.Guoga vadina „neatskaitingos politikos banga“. Savo ruožtu aš nežinau „atskaitingesnio“ sprendimų priėmimo būdo nei referendumas.
Bet kaip vertinti teiginį, kad „J.Varufakio ir A.Cipro dėka Graikija yra ant bedugnės krašto visomis įmanomomis prasmėmis“. Aš neradau informacijos, kad A.Cipro vyriausybė būtų pratęsusi skolinimosi praktiką – mano žiniomis, paskutinis skolinimasis buvo 2014 balandžio 10 d. Didžiausias vertybinių popierių biržos kritimas įvyko 2014 gruodžio 8 d., kai vyriausybė buvo A.Samaro rankose. Tik vienas A. Guoga iki galo žino, kas jo galvoje, tačiau ši į viešumą išleista jo mintis atrodo nekaip, klaidinanti geriausiu atveju.
Visgi į klausimą „kas sumokės už graikų skolas“ atsakyti reikės. Tik atsakymų verslininkas A.Guoga ieško lyg nežinodamas, kas yra bankrotas ir rizika neatgauti investuotų pinigų: juk ir pats buvo patyręs bankrotą, „visišką“, kaip teigė interviu. Kodėl politikas A.Guoga savo patirtis pamiršo?
Natūralu, kad skausmingas patirtis blokuojame. Sutinku su A Guoga, kad ir lietuviai turi patirčių, kurias norėtųsi užmiršti: „Lietuva jau yra patyrusi, ką tai reiškia skausmingos reformos“. Niekur toli nepabėgome: Lietuva konkrečiu metu patiria, ką reiškia būti komercinių bankų įkaite. „Mes kentėjome, tačiau padarėme svarbius ir sunkius sprendimus“, – tvirtina A.Guoga. Su visa pagarba, p. Guoga, bet jūs nekentėjote. Tikrai taip, sprendimai buvo ir sunkūs, ir svarbūs – bet tik pateptieji lengvu gyvenimu iki šiol sako, kad jie buvo teisingi. Ir tik labai nuo kasdienybės atitrūkęs gali skelbti, jog „išėjome iš krizės pakelta galva“.
Turiu pagrindo manyti, kad europarlamentaras, pripažindamas savų klaidas, pripažins ir savo. Ne veltui juk rašo, kad „Europa jau yra padariusi klaidų neleisdama Graikijai laiku bankrutuoti, investuodama, gelbėdama“. Kaip manote, ar liberalas kada nors pareikalaus atsakomybės iš tų, kurie skolino neatsakingai? O gal sąvoka „skolinti atsakingai“ jo žodyne neegzistuoja?
Jo teigimu, „Eurozona negali siūlyti Graikijai pagalbos be įsipareigojimų subalansuoti šalies biudžetą bei rimtomis reformomis spręsti dabartinę skolos krizę“. Teisių ir pareigų vienovė – kas gi su tuo ginčytųsi! Nesiginčysiu ir aš, tik garsiai nusistebėsiu, kaip europarlamentaras, turėdamas visą pageidaujamą informaciją, Graikijos situaciją gali supaprastinti iki „skolos krizės“? Svetimų vietinių ir savų europiečių numelžta Graikijos ekonomika yra truputį daugiau nei „skolos krizė“. Gerai, surimtėkime: gerokai daugiau!
A.Guoga supaprastina sudėtingą problemą, dėmesį nukreipia į vienintelę detalę – skolą – ir puola ginti kol kas dar nuo susidariusios situacijos nenukentėjusių.
O jei jau surimtėjome, štai jums europarlamentaro A. Guogos įpareigojimas Lietuvos valdininkams: „Graikijos gelbėjimo fone nepabijoti nors kartą „atstovėti“ šalies pensininkų, mokytojų, tarnautojų, visų mokesčių mokėtojų interesus“. Ką reiškia „atstovėti interesus“? Išvardintiems, ne Graikijai skirti šalies pinigus? Jeigu taip, tai yra daug jo paties palaikytų sprendimų, kurie iš minėtų grupių pinigus paima, bet jie vadinami strategiškai būtinais.
A.Guoga supaprastina sudėtingą problemą, dėmesį nukreipia į vienintelę detalę – skolą – ir puola ginti kol kas dar nuo susidariusios situacijos nenukentėjusių. Lyg stomatologas, pasiskelbęs svarbiausiu kovotoju su vėžiu, jis toliau klampina mus į tikrąjį populizmą.
