Viešoje erdvėje verslininkus-politikus remiantys argumentai – vienodai nuobodūs: organizatorius; darbštus; padės kitiems geresnę buitį susikurti – žino, kaip. Yra ir koziris – „jis bent jau nevogs, jam jau nebereikia“.
Verslininką politiku paverčia pinigai. Ir nieko čia blogo: vienetai tų, kurių reklaminės kampanijos kainavo tiek, kiek kainuoja nuo durų prie durų sunešiota batų pora. Investuoti į save – normalu, ypač jei tikiesi, kad investicijos bus pelningos.
Bet čia ir bėda: įprastai verslininkai-politikai savo verslų neišsižada, atvirkščiai, savo naujas galias pasitelkia apsaugoti savo turtą. Iš tikrųjų: ko vertas verslininkas, turintis galimybę papildyti sąskaitas, bet ja nepasinaudojantis? Kaip sunku atsispirti tokiai galimybei, tegu iliustruoja žiniasklaida – ar skaitytojas prisimena bent vieną politinę partiją, kurios nariai ne savo naudai sprendė kapitalizavimo galimybę?
Įprastai verslininkai-politikai savo verslų neišsižada, atvirkščiai, savo naujas galias pasitelkia apsaugoti savo turtą. Iš tikrųjų: ko vertas verslininkas, turintis galimybę papildyti sąskaitas, bet ja nepasinaudojantis?
Tegu abejonė nekyla: yra padorių politikų. Nebūtinai visi jie protingi ir vertingi, nebūtinai jų sprendimai teisingi. Būkime objektyvūs: verslo pasaulio praktikos, adaptuotos politikoje, gali atnešti naudos, jei jos gavėjas nėra konkreti persona.
Tuo tikslu politikais norintys būti deklaruoja savo lobius, tampa vieši ir skaidrūs. Dažnas nuo savo verslo iš viso atsižegnoja: akcijas perleidžia žmonai ar kaimynei, priklausomai nuo kaimynės.
Kad skaidrumo sistema veikia savotiškai, tegu iliustruoja Antano Guogos pavyzdys. 2013 m. deklaracijos duomenimis, europarlamentaro turtas yra apie 1,74 mln. litų, o piniginės lėšos siekia 1,65 mln. litų. Viskas skaidru ir atvira iki tol, kol nepaaiškėja, kad suteikta paskolų už beveik 18 mln. litų.
Dar daugiau abejonių kyla įvertinus 8 su A.Guoga susijusias įmones – 2013-ieji joms atnešė nepilnus 250 tūkstančių grynojo pelno.
Akivaizdu, kokia ydinga tokia deklaracija: ji mus stumte stumia į abejonę viena ryškiausiai sužibusių Liberalų sąjūdžio žvaigždžių. O abejonė – dviguba: arba A.Guogos finansinei nepriklausomybei artėja toks pat galas, koks jį ištiko 2001 m., arba A.Guogos finansinės nepriklausomybės jo deklaracija visiškai neatspindi. Matote, visada galite deklaruoti turintys meno kurinių, vertybinių popierių. Kodėl gi ne, ypač žinant, kad jūs patys nurodote vertę – tik pavadinate tai savo suvokta rinkos verte.
Matyt, čia ir yra didžiausia verslininkų, nusprendusių „išmėginti save politikoje nes jiems nepatogu sėdėti ant sofos ir žiūrėti TV“, bėda: jie taip ir lieka verslininkai. Jie netampa visuomenininkais – jie ir toliau perka visuomenės palankumą.
Dienos pabaigoje politika – tik išteklių perskirstymas. Esu tikras, kad verslo patirties turinčio žmogaus dalyvavimas išteklių perskirstymo procese gali būti labai naudingas. Patirties, kartoju, ne interesų! Ir aš tikiu, kad atsiras verslininkų, nuo savo verslo atsiribojusių ne tik de jure, bet ir de facto. Kol tai įvyks, tegu A.Guogos pavyzdys būna įrodymu, kaip skaidrumas pralaimi verslumui.
