Daugelis supranta premjero harmonijos priežastį: jeigu rinkėjai jausis nesaugiai, jie grėsmę susies su valdančiaisiais ir gali užsimanyti savivaldoje socialdemokratus pakeisti į ką nors kitą. Vargiai prieštarausi ir prezidentės logikai: paskambinus pavojaus varpais balsai turėtų subėgti į dešinę – juk ten susirinkę etatiniai kovotojai su blogiais.
Tiesa, neprisimenu temos, kuri nebūtų panaudota rinkimų propagandai. Išradingumas tai ar egoizmas – nežinau, bet kad strateginė vertė abejotina, akivaizdu.
Neprisimenu temos, kuri nebūtų panaudota rinkimų propagandai. Išradingumas tai ar egoizmas – nežinau, bet kad strateginė vertė abejotina, akivaizdu.
Nereikia pamiršti, kad vidaus rinkai skirti prezidentūros „rusai puola“ užsienio šalių ambasadose išverčiami ir keliauja į motinines valstybes.
Su tarptautinės diplomatijos peripetijomis susipažinę perspėja, kad toks buferinės valstybės elgesys neramina dėl dviejų priežasčių. Pirma, neva senoji Europa jaučiasi nejaukiai, kai įvykių eskalacija ateina iš paribių. Antra, ta pati Europa pradeda raukytis dėl pernelyg akivaizdaus tarptautinės darbotvarkės panaudojimo vietos rinkai – niekas nenori plušėti ir susivokti, kad jie viso labo rinko taškus menkavertėse politinėse batalijose.
Kalbėjimą vidaus rinkai skelkite į dvi dalis: elektoratą ir sprendimų priėmėjus. Prezidentūra formuoja likusių institucijų – Seimo, Vyriausybės – darbotvarkę, nori to ar ne. Ir kai skamba pavojaus varpai, keičiasi ir sprendimus priimančių prioritetai. Tokiame kontekste uždavinys „pinigai švietimui ar ginklams“ sprendžiamas ginkluotos, o ne apšviestos ateities naudai.
Nes, matote, ateitis! Rusai už vartų – tiek tos ateities ir belikę. Tiesa tokia, kad niekas nežino, kiek yra likę individualios ateities – tamsta Skaitytojas nežino, kada jo Viskas baigsis.
Šitą tiesą priminus reikia pripažinti ir kitą: pavojus yra. Net jei tai būtų ne Rusija, karinė konflikto stadija yra užkrečiama. Turiu labai aukštą pacifizmo slenkstį, bet jis regos lauko neužstoja. Prasklaidžius karo miglą matyti virtinė įtampų – kodėl savo ir ne savo pasirinkimu kvaili žmonės negalėtų jų paversti kulka ir krauju?
Tarkime, kad tie, kurių norai pildosi, mums linki gero. Ar jie pasirinktų atmosferos įkaitinimą prieš laiką net žinodami neigiamus to padarinius kasdienybei kaip ir akimirkai, kai radikali reakcija būna iš tikrųjų reikalinga? Abejoju.
Kuo daugiau yra abejojančių, tuo agresyvesni yra „kovotojai su agresija“. Abejonės jiems yra geriausias jų teisumo įrodymas – unikali situacija, sutikite.
Ir dar įvairesnėmis spalvomis ji nusidažo, kai pradedi ieškoti ankstesnių Rusijos agresijos įrodymų – įrodymų ir reakcijų į juos. Kitą kartą susiskaitysime apie tai.
