Bet įdomios temos ir save intriguojančiai pristatantys pašnekovai dar negarantuoja vertingos diskusijos. Dar blogiau: keturios iš penkių diskusijų buvo beprasmės. Visa, ką aš gavau, buvo triukšmas – be taisyklių, be pagarbos. Diskusijos dalyvius vienijo identiškas tikslas: būti teisiu. Ne suprasti ar padėti suprasti – tik apginti savo išankstinę nuostatą. Išjuoktas oponentas – vyšnia ant torto, kurios kauliuku paspringti taip troško save garbingai pristatę pašnekovai.
Mano pirmoji reakcija buvo tokius veikėjus kritikuoti. Kokia beprasmybė ir laiko gaišatis! Todėl vietoje ironijos ir kartėlio siūlau loginę seką, kuri jums padės suprasti pašnekovą – jeigu, aišku, to norite.
Pradėkime nuo prasivardžiavimo – tai irgi diskusijos forma, kurios klasikinis pavyzdys – „tu idiotas“. Jeigu auklėtojai būtų skyrę daugiau dėmesio bent pusvalandžiu, tuomet vietoje prasivardžiavimo naudotume ad hominem argumentus. Kritikuotume asmenybes, nes argumentai ir esmė mums dar neįdomu.
Tai ir mano dažna klaida: turiu nuolatos prižiūrėti save, kad man nepatinkančių personų žodžius priimčiau atidžiai – juos nuasmeninčiau.
Tokia pati nesėkmė yra sukoncentruoti kritiką ties tonu. Ne veltui nachalai rašo nachališkai: kai pradėsime piktintis kalbėjimo maniera, argumentai per greitai taps neįdomūs. Provokacija, kuriai akivaizdžiai per dažnai pasiduodame.
Nutraukti diskusiją – paprasta: tiesiog pateikite alternatyvią poziciją, pageidautina be argumentų. Agresyviai kartokite teiginį tam, kad niekas nesusivoktų paklausti jo įrodymų.
Nepasidavus šiai provokacijai mažėja tikimybė, kad norėsite išvengti pačios diskusijos apskritai. Nes nutraukti diskusiją – paprasta: tiesiog pateikite alternatyvią poziciją, pageidautina be argumentų. Agresyviai kartokite teiginį tam, kad niekas nesusivoktų paklausti jo įrodymų.
O jeigu jau nusprendėme reaguoti į oponentą ir priešingą nuomonę pagarbiai, tuomet imkimės argumentų. Įvertinkime juos atskirai, po vieną ir, pasitelkę įrodymus ar logiką, neikime oponento hipotezę.
Rekomenduoju žengti žingsnį toliau: rasti pozicijoje, su kuria nesutinkate, klaidą ir, cituojant tikslią oponento frazę, įrodyti, kodėl neapsirikote suabejodami pasiūlytais teiginiais.
Vis dėlto geriausia, ką galime padaryti vardan objektyvumo ir supratimo, tai paneigti oponento pozicijos esmę. Ne visi oponento pateikti skaičiai yra klaidingi. Tikrai ne visas prielaidas galima ar, juo labiau, būtina paneigti. Mūsų tikslas neturi būti pažeminti ar sunaikinti: jeigu mes diskutuojame dėl kažko kitko, negu apginti objektyvią tikrovę nuo klaidingų jos interpretacijų, galbūt problema ne diskusijos metodas, bet mes patys?
Julius Naščenkovas yra VšĮ Politinės komunikacijos institutas vadovas
