Kilus abejonėms dėl ministrės labdaringo elgesio prasmės, ji atsakė komentaru: „<..> Liuksemburgas labai turtinga šalis, bet pareiga padėti vargingesniam ir nuskriaustam visiems buvo kilnus reikalas, jokios pompastikos, jokios reklamos, tiesiog krikščioniškai, o gal atsakingai pasielgti buvo tiesiog būtina pareiga, ir tikrai ne ciniška reklama“.
Ir tada prasidėjo. Romas Lazutka, Aušra Maldeikienė ir keletas kitų socioekonominę politiką išmanančių reagavo greitai.
R.Lazutka atkreipė ministrės dėmesį, kad ji turi reikalingas galias spręsti socialines problemas. Ir diplomatiškai pridūrė: „Konstitucijos 41 str. yra apie nemokamą mokymą, o ką reiškia „nemokamas“ be mokymo priemonių – pasėdėjimas klasėje? Einant į ministrus derėtų pasakyti, kad Konstitucijos bus laikomasi“.
A. Maldeikienė nebuvo tokia diplomatiška: „Jūs rimtai socdemė ar vis dėl to neokonė – jie filantropija sprendžia problemas“.
Tačiau didžiausia bėda – ne ministrės požiūris į akcijas-atrakcijas. Bėda jos atsakymuose. Į R.Lazutkos kritiką buvo atsakyta biurokratiniu „eikite velniop“: „Dėkoju Jums už Jūsų didelį indėlį į socialinės sistemos tobulinimą“, o į A.Maldeikienės kritiką sureaguota apskritai nebuvo.
Tendencija – akivaizdi: kritiški komentarai dažniausiai nesulaukia jokios reakcijos, o jei ir sulaukia, ji būna neįtikėtinai paviršutiniška. Tokios R.Budbergytės reakcijos "Facebook" paskyroje niekaip nesiderina su jos dėstomomis mintimis, ypač aiškiai išsakytomis rugpjūčio 24 dienos interviu BNS.
Tokia situacija verčia kartoti A.Maldeikienės klausimą ministrei: „Ar vis dėlto rašo vaikai iš PR be adekvataus išsilavinimo?“.
Krizė? Ir taip, ir ne.
Dviejų nuomonės formuotojų kritika, į kurią ministrė neatsakė – jau krizės pranašas, ypač pridėjus įtarimą, kad visai ne ministrė rašė.
Bet socialiniuose tinkluose socialumą nusveria „aido kameros“ – apie subjektą susibūrusios palaikytojų grupės, įprastai vengiančios kritikos. Ir minėti A.Maldeiniekė, R.Lazutka gali būti priskirti R.Budbergytės flangui – intelektualiam, kairių konotacijų turinčiam, socialinės atsakomybės reikalaujančiam politikų ratui.
Abejonės, atsirandančios „aido kamerose“, nepavirs į krizę, jeigu neįsijungs oponentai. O kol kas oponentai tyli.
Jie laukia rimtesnių ministrės paslydimų – abejoju, ar tokių sulauks, bet jau iki rinkimų. Labai tikėtina, kad R. Budbergytė bus finansų ministrė ir naujoje vyriausybėje. Atėjus biudžeto tvirtinimo metui kiekvienas toks sutaupytas šūvis bus prasmingas ir brangus.
