Aš žiniasklaidos funkciją taip ir suprantu: situacijas, kaip minėtoji, paaiškinti sklandžiai ir detaliai. To ir tikėjausi iš pokalbio tarp žurnalistės Ritos Miliūtės ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko.
Tiesioginiame eteryje beveik valandą trukęs pokalbis paliko daugiau klausimų negu atsakymų.
Koks buvo žurnalistės tikslas? Jeigu jis buvo tiesiog pakartoti, ką anksčiau pasakė visi kiti žiniasklaidos kanalai ir visi reikšmingi opozicijos politikai – R.Malinauskas yra blogis – tai interviu formatas buvo eterio gaišatis. Pakartoji kaltinimus ir argumentus – štai ką apima mūsų teisė žinoti.
Vis dar nerandu tinkamų žodžių apibūdinti tam, ką mačiau tiesioginiame eteryje. Iš esmės tai buvo pusę valandos trukęs kelių teisinių dokumentų poros pastraipų skaitymas.
Ar galėjo žurnalistė turėti kitą tikslą? Mano supratimu, netgi turėjo turėti: suteikti galimybę R.Malinauskui išsakyti savą situacijos interpretaciją. Kad viešos nuomonės teismas būtų sąžiningas.
Tiesą pasakius, vis dar nerandu tinkamų žodžių apibūdinti tam, ką mačiau tiesioginiame eteryje. Iš esmės tai buvo pusę valandos trukęs kelių teisinių dokumentų poros pastraipų skaitymas. Abu pašnekovai vienas kitam (!) eteryje perskaito; pasitikslina, ar puslapis tas; pasikalba, kas kokia spalva pabraukęs – ir tada perskaito vėl.
Suabejojau savim, gal esu ne tame vaidmenyje ir iš „tiesiog piliečio“ persijungiau į režimą „teisininkas“. Nepadėjo: bylos skaitymas buvo nei kvalifikuotas, nei juokingas.
Teisė žinoti? Tikrai taip, tebūnie tokia, bet pareigos paaiškinti neprisiima niekas. Mano akimis, padaryta maksimali žala: buvo sunaikintas bet koks interesas situaciją suprasti, liko tik arba mylėti, arba neapkęsti.
Gal Valentino dienos temoms tai ir tinka, bet valstybės valdymo ir korupcijos aukščiausiu lygiu problematiką supaprastinti iki jausmų yra rizikinga. Atkreipkite dėmesį, toks žiniasklaidos elgesys tiesiogiai pasitarnauja neskaidriai politikai: kai viskas tampa pilka ir neaišku, nebelieka nei teisuolių, nei nuodėmingųjų. Viskas lieka kažkur tarp eilučių, apipinta nuojautomis ir vertinama ne argumentais, bet juslėmis.
Nerašyčiau šito teksto, jeigu aptarta situacija būtų vienkartinė. Bet ne aš vienas atkreipiu dėmesį, kaip atkakliai iš viešų diskusijų išstumiama logika, kaip argumentai keičiami laikinais jausmais, o už viską labiau skatinama mąstymą atjungianti įtampa ir isterija. Netikite? Tuomet įrodykite, kad aš klystu.
