Labiausiai liūdina aplaidus mėgėjiškumas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) lydintis kiekviename žingsnyje. Prisiminkime kelis pavyzdžius iš tokios nesenos praeities.
Pirmą koją pakišo Ramūno Karbauskio abejingumas. Akivaizdu, kaip nepakankamai R.Karbauskis vertino oponentų galimybes išsiaiškinti jo autoūkio bei turto (ne)deklaravimo subtilybes.
Stebina, kokios nykstamai mažos pastangos reikalingos tam, kad prisimintum aibę negerai pasibaigusių skandalų dėl netinkamo deklaravimo ar per nuoširdžios pagalbos žaviai damai.
Reikalų nepataisė ir tautinis kostiumas. Ar yra žinančių, kokios prielaidos leido tikėtis, kad ši tema gali būti sėkminga? Prašau, įvardinkite bent vieną argumentą, kodėl permainų laukiantis elektoratas galėtų palaikyti apvalios sumos investavimą į kažkelinto nebūtinumo daiktą?
Lygiai toks pats klausimas kyla prisiminus nevaisingumo temą: ar ji buvo konstruota remiantis strateginiu supratimu, ar asmeniniu požiūriu? Pokalbius su nevaisingumo temoje dalyvaujančiais žmonėmis galiu apibendrinti kaip nusivylusį galvos kratymą: „Kodėl jie dar tampriau supainiojo Gordijaus mazgą?“.
Identiškas scenarijus ir svarstant švietimo klausimus: kokybinis elementas nublanko prieš kiekybinį – mokslo metų ilginimą. Kokią naudą LVŽS numatė šitaip konstruodami diskursą?
Ką ir kiek LVŽS numatė apskritai – štai kur klausimas. Galiu pateikti ir daugiau pavyzdžių (kad ir nesusipratimų virtinė pristatant galimą mokesčių reformą ar keisti poravimosi su verslu šokiai neapsisprendžiant dėl Darbo kodekso), bet tendencija yra skausmingai aiški: jei strateginis vertinimas apskritai vyksta, jis yra ypatingai neįžvalgus.
Kaip tik įžvalgumo ir tikėjausi iš profesionalų vyriausybės. Beje, man terminas „profesionalų vyriausybė“ ausies nerėžė – gal todėl, kad žodyje „profesionalas“ aš matau ne chaosą, bet apgalvotą procesą.
Visgi egzistuojanti politinė sistema palankesnė chaosui, ne strategiškai brandžiam procesui. Vien tai, kad sutampa valdžių kaitos ir valstybės biudžeto tvirtinimas, yra antiproduktyvu. Antra, rinkdami naują valdžią mes renkame personažus – nėra pareigos pateikti aiškų veiksmų planą, net programa nėra būtina. Taip, mes vis dar renkamės gražiausius tikėdamiesi geriausio.
Išsiaiškinę, kad aplinka iš tikrųjų kalta, paieškokime klaidų ir LVŽS pusėje. R.Karbauskis, esu tikras, gali pasisamdyti visus reikalingus strategus ir konsultantus, ne tik lietuvius. Gali, bet su viena sąlyga: turi tam jausti poreikį. LVŽS komunikacijos žmogus Liutauras Ulevičius periodiškai pasidalina apklausomis, liudijančiomis LVŽS populiarumą: partija vis dar priekyje. Reiškia, viskas gerai?
Poza iš tikrųjų tokia: partija elgiasi teisingai. Ir tokios pozos reikia elektorato mobilizacijai, vado kultui, „kovinei dvasiai palaikyti“.
Bet yra riba, kurią peržengusi organizacija ir jos lyderiai atrodys neadekvatūs. Ne tik atrodys, bet ir elgsis neadekvačiai: jų matymo laukas tiek susiaurės, kad į jį nepateks prasminga kritika. O kur veda koncentracija į vienintelę ir nekintančią tiesą gerai žino kiekviena iš neperrinktų valdžių.
Pokyčio aš nesitikiu: labiau nustebčiau, jeigu LVŽS staiga sustiprintų savo strateginę pusę, negu toliau matydamas atkalų klaidų kartojimą. Ir visgi turiu priežastį gaišti laiką rašydamas ir kartodamas dalykus, kurių adresatas neišgirs: parodyti, kad kritika gali būti be niekinimų, be asmeniškumų, be isterijos. Ir kiekvienas, turintis abejonių, vis dar gali jas laisvai išsakyti.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas
