Gyvenimas mane išmokė, kad tiesų yra labai įvairių. Yra liberalo tiesa, yra ir socialisto tiesa – jų požiūriai jiems abiem yra tiesos. Mintyse matau Donbaso gyventoją, kurio akyse separatistų ir centrinės valdžios tiesos jam – tik du melai. Gausybė pilkų atspalvių, amžinas tik kitimas ir nė vieno verto būti tiesos autoritetu: kiekvienas pats sau teisėjas.
A.Nekrasovo tokia pozicija greičiausiai neįtikintų. Tiesa, teisybė ir teisingumas jam yra to paties Rubiko kubo dalys. Ir vardina jis: iš ten pavogta, anas sukčiavo, trečias išparceliavo – kas tiesa, tas ne melas.
Bet tiesa veikia lyg atidus stomatologas – negali apsiriboti dantų balinimu, jei jau laikas traukti danties šaknį. Ir tiesa tik taip teveikia: turi jos linija sekti iki galo.
Tiesa be melo neegzistuoja, tiesa niekada nebus gėris, jei neturės priešpriešos.
Mat tiesa be melo neegzistuoja, tiesa niekada nebus gėris, jei neturės priešpriešos.
Čia ir darosi A.Nekrasovo padėtis be pergalingos prošvaistės. Skelbia jis akivaizdų faktą: blogi žmonės viešus pinigus ir sprendimo galią naudoja savo asmeninei naudai. Gaila, bet tiesa baigiasi ne čia. Tie „blogi žmonės“ neatsirado iš niekur. Ne tik kad juos tokiais užaugino kiti žmonės, bet juos dar ir paskyrė ar išrinko labai konkretūs žmonės.
Didžiulė bėda su tiesa yra ta, kad nėra tiesos be atsakomybės, sunkia našta gulančios ant tų, kurie vienaip ar kitaip sudarė sąlygas tiesos priešingybei.
O atsakomybės nenori niekas. Nepavydėtina A.Nekrasovo padėtis: anksčiau ar vėliau jam teks tam pačiam žmogui, kuris tikėjosi išgirsti išlaisvinančią tiesą, pasakyti: ne be tavo kaltės.
Ir tada jis pamatys, kaip greitai tiesa praranda populiarumą. Akimirksniu „tiesa“ virs į „požiūrį“. Gal net greičiau nei akimirksniu išpopuliarės kita „tiesos“ versija – patogesnės tiesos.
Netikite manimi? Pamėginkite besibaigiant jūsų dienai pabūti su savimi ir sau pačiam susakyti visas tiesas, pažiūrėkite, koks atotrūkis yra tarp realybės ir tiesos etalono – neįmanoma taip gyventi, tiesa?