Karštas pavyzdys – situacija dėl Lietuvos miškų kirtimo. Socialdemokratai nori iš darbo atleisti Aplinkos apsaugos ministrą, nes šis ženkliai padidino miškų kirtimo normas. Ministro Kęstučio Navicko atsakymas į kritiką: „turiu tikėti mokslininkų išvadomis“.
Mokslininkų išvadomis? Pasirodo, yra Valstybinės miškų tarnybos išvada, kuri viską sudėlioja į vietas. Pasiraitojau rankoves: Valstybinės miškų tarnybos puslapyje tos išvados neradau, Aplinkos ministerijos puslapyje išvados irgi nėra. Spėkite, ar prie Vyriausybės nutarimo Dėl metinės valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normos 2019–2023 metams patvirtinimo ta išvada pridėta?
Šitas pavyzdys – tik naujausias iš valstybės valdymo kasdienybės. Padarykite eksperimentą: išsirinkite jums patinkančią situaciją ir pamėginkite išsiaiškinti, kuo pagrįstas jos teisinis reguliavimas. Štai ko jūs galite tikėtis:
– pranešimo žiniasklaidai. Ministerijų, tarnybų ar vyriausybės „ryšiukai“ tikrai bus surašę tekstą apie pažangų reguliavimą, būtent kurio ir trūko tam, kad vilkas, avys ir piemuo būtų sotūs, sveiki, laimingi. Pats dalyvavau šitame procese – vargo vakarienė yra tie subjektyviai sprangūs pijaro makaronai.
– prie įstatymo prisegtos atpyskės. Skaitytojau, nepyki dėl mano leksikos, bet nėra gražaus žodžio pavadinti tą apgailėtiną rašinėlį, kuris turėtų būti detali analizė, kodėl reikia reguliavimo; kaip reguliavimas keis piliečių ir valstybės gyvenimą trumpuoju-ilguoju periodais; kaip derės su kitu reguliavimu; kokiais tyrimais tai grindžiama; kokios praktikos ir t.t. Paieškokite tokio rašinėlio (įprastai užima apie puslapį) ir gal jūs suprasite ta šlykštų apmaudą, kurį jaučiu matydamas grimuotas valstybės galvas aiškinančias, kaip protingai jos mus visus administruoja.
– politiko įrašo Facebook. Ten politikas truputį nusivalo grimą ir iš serijos „tauta paprašė – aš reguliuoju“ aiškina asmeninius priimto teisinio reguliavimo motyvus. Prašau, išgirskite: tai yra gerai ir reikalinga, bet negali būti pamatas. Jeigu reguliavimas grindžiamas ne tyrimais, moduliavimu ir poveikio analizėmis, bet asmenine širdgėla, šansai, kad kažkas bus ne taip, išauga dramatiškai.
Vyriausybės nutarimų pagrindimas? Ministerijos reguliavimo projekcijos ilguoju periodu? Tyrimų duomenų analizės? Lokalių eksperimentų studijos? Mano asmeninė patirtis: 8 iš 10 atvejų yra plynas laukas, o radus duomenis suprasti galimybių irgi nedaug, nes ne piliečiui, bet funkciniam ekspertui pritaikyta.
Kam MUMS viso to reikia? O jums neįgriso nuolatinis interesų grupių atstovų srautas, eteriuose šaukiantis apie griūvantį dangų ir panacėjas? Be argumentų, pagrįstų tyrimais ir ilgalaikėmis projekcijomis, prieš juos mes esame bejėgiai.
Tokiose sąlygose neturime imuniteto nuo eilinių gelbėtojų, esame valioje tų, kurie šaukia garsiausiai ir atlieka paveikiausius ritualinius šokius.
Suprantu, kad tokia miglota situacija turi savų pliusų. Teisinį išsilavinimą turintiems, valstybės tarnybą pažįstantiems, užsienio administracines praktikas mačiusiems jose gyventi yra visai komfortabilu. Tokie žmonės, net būdami morališkai šlubi, tarp informacine prasme aklų įgyja galingą pranašumą. Kaip įprasta, jie dienos pabaigoje savo gyvenimo sąskaitą perkelia ant silpnesnės daugumos pečių. Ir netgi turi pa(si)teisinimą: durnius ir bažnyčioje muša.
Mane kankina negera nuojauta, kad dėl nuolatinio durnių poreikio ir išlaikomas informacinis badas. Kuo didesnis atotrūkis tarp mistines išvadas valdančių ir „mokesčių mokėtojų“, tuo lengviau įtikinėjimą pakeisti manipuliaciją, argumentus – pijaru.
Todėl, mano bendrapiliečiai, piktinkitės ir reikalaukite informacijos. Reikalaukite supratimo, reikalaukite argumentų. Plokite už gražią retoriką, bet apdovanokite už sąžiningą argumentų atskleidimą. Ir gal po mūsų ateisiančios kartos padėkos už kokybiškesnį valstybės valdymą.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
