Esminė abejotinos reputacijos politikų sėkmės dedamoji, mūsų akimis, buvo dezinformacija. Ukrainiečiai įsitikinę: jeigu kritiška informacija nepasiekia miestų gyventojų, ką kalbėti apie kaimus. Tuo tarpu sąmoningos politikų pastangos skleisti savo poziciją paremiamos solidžiomis investicijomis – sklaida nepalyginamai sėkmingesnė.
Iš tikrųjų kritiška informacija neprasimuša ne tik dėl skirtingų finansinių galimybių. Kur kas rimtesnės priežastys: abejingumas sumišęs su nuovargiu ir stresu. Pastarieji du – buities aspektai: nerimaudami net dėl netolimos ateities, rinkėjai pamiršta, kas jie tokie. O ką jie tikrai prisimena – tai materialią gyvenimo kokybę.
Iš tikrųjų kritiška informacija neprasimuša ne tik dėl skirtingų finansinių galimybių. Kur kas rimtesnės priežastys: abejingumas sumišęs su nuovargiu ir stresu.
Tuo tarpu abejingumo šaknį randame pilietinės (ne)galios indekse. Jį gerai iliustruoja CATO instituto 2017 m. tyrimas: įskaičiavus aibę faktorių, Lietuva gavo 8,34 balus, o Ukraina – 5,95 balus iš 10. Pažvelgus į tyrimą detaliau, akivaizdžiai matosi ukrainiečių nuoširdi abejonė, ar pilietis gali turėti įtakos savo valstybėje. Beje, tokia abejonė nesvetima ir mums.
Kitą reikšmingą priežastį radome mentalinėje nuostatoje. Ankstesnių kartų perduotos patirtys, masinės kultūros įtvirtinti stereotipai, destruktyvi konkurencija – dažnas pats yra nukirtęs kampą: nesumokėjęs kokio mokesčio, pirkęs iš po stalo, nešęs vokelį ar dar kažką sėkmingai sukombinavęs. Kad tokie veiklūs žmonės tampa politikais, nestebina: išsikovoti vietą po saule „išmoko gyvenimas“. Lyg pati gamta diktuotų: juo mažiau išnaudoji savo resursų ir kuo daugiau praturtėji kitų sąskaita, tuo efektyvesnis organizmas esi. Tad jeigu toks efektyvumas visuomenėje – vertybė, kiek yra pagrindo stebėtis, kad prioritetas suteikiamas tokios praktikos pirmūnams?
Jeigu skaitydami mūsų diskusijos apibendrinimą jautėtės lyg uždarame rate, žinokite, kad panaši nuotaika ir vyravo. Ukrainiečiai tikrai nespinduliavo tikėjimu, kad visuomenė gali save išgydyti nuo blogų žmonių skyrimo į reikšmingas pozicijas. Todėl paskui sekusi sprendimų paieška buvo labai teorinė. Geri sprendimai buvo hipotetiniai, juos kaustydavo neslepiamas pesimizmas.
Su dideliu skepticizmu buvo vertinamos galimybės organizuoti sėkmingą kritiškos informacijos sklaidą. Teorinio ginčo visgi nebuvo: jeigu negali nusipirkti TV eterio, spaudos puslapių ar reklaminių skydelių populiariose svetainėse, gali savo žinią perduoti socialiniuose tinkluose arba per nuo durų iki durų einančių sąjungininkų tinklą. Ukrainiečiai turėjo pagrįstų abejonių dėl žmogiško kapitalo: jų praktikoje toks alternatyvus procesas pernelyg greitai paskęsdavo asmeninėse ambicijose. Panašiai ir Lietuvoje: jeigu organizuoti sklaidos procesą imasi politikas, anksčiau ar vėliau susitelkiama į trumpalaikius asmeninius interesus; labiau pasiteisina samdyti procesų kontrolę iš išorės.
Jeigu turėsite artimesnių kontaktų su vieša politika, pamatysite, kad politikams neįgalus elektoratas yra patogus. „Idealas“ – įvairiapusiame skurde panirę rinkėjai, į konkrečią partiją ar politiką žiūrintys kaip į gyvybės liniją.
Apie galimybę įveikti buities aspektus – nuovargį ir stresą – rinkimų tikrovę patyrę ukrainiečiai net nenorėjo kalbėti: tiek nesėkmingi buvo jų ankstesni bandymai. Bet rekomendacija pasyvią kančią paversti į aktyvų kaltinimą sukoncentravo jų dėmesį: o kaip?
Jeigu turėsite artimesnių kontaktų su vieša politika, pamatysite, kad politikams neįgalus elektoratas yra patogus. „Idealas“ – įvairiapusiame skurde panirę rinkėjai, į konkrečią partiją ar politiką žiūrintys kaip į gyvybės liniją: jų numetama išmalda būtina ant skurdo ribos balansuojantiems; ji padeda nepražūti, bet privalo būti tiek nepakankama, kad nepadarytų reikšmingo pokyčio. Tada elektoratas bus nuolatiniame konflikte ir kančioje – tai yra valdomas elektoratas.
Ar prisimenate auksinį Viktoro Janukovyčiaus batoną? Pulkininko Kadhafi perteklinės prabangos monumentus? Šiais ir panašiais atvejais buvo sėkmingai parodyta, kokia nesąžininga yra padėtis, kokia įžūli yra viešų gėrybių perskirstymo sistema. Įtikinamas skaičius sociologinių tyrimų liudija, kad (ne)sąžiningumas tarp individų yra lūžio momentas, bene efektyviausiai pasmerkiantis santykį. Ir, atvirkščiai, santykyje individas ir institucija, sąžiningumas vaidina palyginus menką vaidmenį. Todėl bent jau teorinė galimybė iš aukos būsenos pereiti į aktyvaus kaltinimo stadiją yra. Tiesa, ir šįkart buvo garsiai abejojama žmogišku kapitalu: tokias manipuliacijas įgyvendinti reikia įgūdžių, kurių rinkose nesimėto.
Jeigu šitame tekste perskaitėte, kad abejotini politikai yra stiprioji šalis, diktuojanti sąlygas rinkėjams, neprašovėte: to įrodymų yra pernelyg daug. Jeigu perskaitėte, kad yra galimybė į juos koncentruoti pasipiktinimą, irgi tiesa. Matyt, svarbiausias momentas, kurį mes visi išsinešėme iš šitos diskusijos, buvo pojūtis, kad manipuliacijos elgesio modeliais yra įmanomos net tada, kai pralaimi finansiškai. Tikiuosi, kad šitas žinojimas suteikia vilties opozicijai, o dominuojančioms politinėms jėgoms – suvokimą, jog jų absoliutas yra laikinas.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
