LSDP neįžvelgė nei galimybės, nei grėsmės
Tebemanau, kad G.Paluckas pasielgė išmintingai nepuldamas kritikuoti G.Nausėdos dėl jo pretenzijų į Gerovės valstybę. Priešingai nuo stulbinančiai gausios dalies kolegų, jis pasižymi kantrybe gerai suprasti situaciją prieš ją komentuodamas.
G.Nausėdos Gerovės valstybės idėja intrigavo daugelį: iš ko ji susideda? Kokie kiekybiniai ir kokybiniai parametrai ją apibrėš? Kaip atrodys Lietuvos, kaip Gerovės valstybės, legenda?
Intriga įgavo visai kitą formatą jau po pirmo Gerovės valstybės idėjos pristatymo. Viso pristatymo metu G.Paluckas, kaip ir pirmose gretose sėdėję keli Mokslų akademijos nariai, neramiai muistėsi: tai, ką kalbėjo G.Nausėda, buvo labai toli nuo skandinaviškos Gerovės valstybės vizijos.
Tai, ką kalbėjo G.Nausėda, buvo labai toli nuo skandinaviškos Gerovės valstybės vizijos.
G.Paluckui greitai tapo aišku, kad iš G.Nausėdos populiarinamos Gerovės valstybės idėjos LSDP naudos neišgaus. Vis dar manau, kad tai buvo praleista galimybė, bet mane kur kas labiau neramino pro akis praleidžiama grėsmė.
Gerovės valstybė G.Nausėdos žodžiais
Gerovės valstybė pagal G.Nausėdą susideda iš keturių dėmenų prioriteto tvarka: stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi Europos Sąjungos valstybė. Neaptarinėsiu šių dėmenų dėl vienos paprastos priežasties: visas Gerovės valstybės turinys yra tarsi nukopijuotas legendinės grupės „IVTKYGYG“ pavadinimas: „ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. Iš tikrųjų vargu ar rasite ekstremalą, kuris drįstų prieštarauti siekiui gyventi saugiai, turtingai ir laimingai, kaip ragina prezidentas savo kalboje, paaiškinančioje jo Gerovės valstybės idėją.
Gerovės valstybė pagal G.Nausėdą susideda iš keturių dėmenų prioriteto tvarka: stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi Europos Sąjungos valstybė.
Bet žodžiai – pavojingas įrankis. Jie turi savybę taip apsvaiginti ar išvarginti, kad užstringame ties gyvenimo įpakavimu ir nenusileidžiame į turinį, kuriame įprastai būna daug daugiau tiesos. Prezidento Gerovės valstybės atvejis – neišskirtinis: G.Nausėdos veiksmai atskleidžia kiek kitokį Gerovės valstybės modelį negu jis populiarino kalbose.
Gerovės valstybės mutacija
G.Nausėdos rankomis Gerovės valstybės idėja buvo transplantuota iš kairio į dešinį politinį flangą. Tokį poslinkį galima pastebėti bent trijose dimensijose: politinės ekonomikos, socialinių reikalų ir žmogaus teisių.
Tiems, kurie su Gerovės valstybe turėjo progų susipažinti iki G.Nausėdos „perėmimo“ akcijos, minėti poslinkiai buvo akivaizdūs. Tuo tarpu tiems, kurie su Gerovės valstybės koncepcija susipažino per G.Nausėdos prizmę, būtent jo versija ir buvo toji pirminė, tebetarnaujanti lyg atskaitos taškas.
Galbūt todėl didelei daliai rinkėjų, politikų ir visuomenininkų nekyla nustebimo antakiai, kuomet iš dešiniosios, konservatyvios politikos perspektyvos yra komunikuojama Gerovės valstybės idėja. Per mažai žmonių stebisi, kad bene stipriausia socialdemokratų pozicija, viena perspektyviausių jų idėjų, iš kairės buvo perimta į dešinę – ir be ketinimų grąžinti.
Gerovės politinė ekonomika
Paskutinėmis žiniomis, šalies vadovas planuoja Seimui teikti Pelno mokesčio įstatymo pataisas, kurios numatytų mokestinę paskatą įmonėms, didinančioms darbo užmokesčio fondo sąnaudas. Logika tokia: jeigu įmonė pakelia atlyginimus, ji patirtas išlaidas kompensuojasi sumokėdama mažiau kažkokių mokesčių – ir vilkai sotūs, ir avys sveikos.
Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio ir dar su sąlyga, kad ignoruojama viešųjų paslaugų specifika bei prasmė.
Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio ir dar su sąlyga, kad ignoruojama viešųjų paslaugų specifika bei prasmė.
Valstybės garantuojamų paslaugų specifiką lemia ne tik žinojimas, formuojamas nuo studijų iki kasdienio taikymo, bet ir sisteminės praktikos, kaupiamos tam tikroje institucijoje, pvz., teikiančioje socialines paslaugas neįgaliems. Specifiką apibrėžia ir viešųjų paslaugų nacionalinis mastas, apimantis gausias žmonių grupes tiesiogiai ir įtraukiantis didelę dalį visuomenės netiesiogiai. Tikrai ne paskutinėje vietoje yra visuomenės mentaliteto formavimas: įtraukiančios viešos paslaugos kuria bendruomenę, kuri ilguoju periodu yra gerokai pranašesnė už izoliuotus individus. Šie momentai yra kertiniai klasikinės Gerovės valstybės sąlygomis.
Tuo tarpu prezidento pasiūlymas veikia kitaip. Įmonėje padidintas atlyginimas, kurio prieaugis nebūtinai reiškia, kad darbuotojas tuos pinigus sugrąžina į vietinę vartojimo rinką, sumažina valstybės biudžeto pajamas – tokia bus įstatymo raidė. Klasikiniame Gerovės valstybės modelyje vienas papildomas euras valstybės biudžete yra efektyvesnis negu plius vienas euras prie konkretaus žmogaus atlyginimo, nes valstybės biudžeto augimas reiškia geresnes viešas paslaugas visiems. Jeigu vienas euras jūsų neįtikina, galvokite apie tūkstančius eurų ir skirtumą tarp scenarijaus „A“, kuomet keli darbuotojai nusiperka naujesnius automobilius, ir scenarijaus „B“ – kelių naujesnių autobusų/troleibusų. Visuomenine prasme akivaizdu, kad viešo susisiekimo gerinimas visiems yra prasmingesnė investicija į valstybę – taip ji palaipsniui ir virsta Gerovės valstybe.
Viešo susisiekimo gerinimas visiems yra prasmingesnė investicija į valstybę – taip ji palaipsniui ir virsta Gerovės valstybe.
Prezidentūros puslapyje yra užuominų ir į kitus mokestinius pakeitimus. Sudėtinga juos komentuoti, nes aprašyti jie labai skurdžiai ir bent jau kol kas atrodo fragmentiškai, neturintys daug bendro su pretenzija Gerovės valstybę kurti nuoskeliai. Žinoma, sveikintini ir siekis mažinti korupciją, ir kažkokia forma centralizuoti viešus pirkimus. Nėra priežasčių abejoti jų prasmingumu, kaip ir nėra jokio pagrindo įsitikinti, kad jie atitinka Gerovės valstybės koncepciją apskritai.
Gerovės socialiniai reikalai
Prezidentas bent kelis kartus užtikrino, kad jo Gerovės valstybė – tvari, pasižyminti „atsakingu elgesiu su aplinka, gamta, su finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais“. Tikrai taip, Gerovės valstybė turi būti tvari, tačiau joje žmogus niekada nėra išteklius ar resursas – jis yra visa ko galutinis tikslas.
Tikrai taip, Gerovės valstybė turi būti tvari, tačiau joje žmogus niekada nėra išteklius ar resursas.
Ne dėl buhalterinės gerovės, o dėl koncentracijos į žmonių visapusišką gerbūvį valstybė tampa Gerovės valstybe. G.Nausėda dažnai pabrėžia, koks svarbus yra finansinis stabilumas ir jo lūpose tai tampa svarbiau už ilgalaikes investicijas į žmogaus gyvenimo kokybę, ne tik daiktinę, bet ir emocinę. Atmesti tai reiškia rinktis visai kitą kryptį negu siūlo klasikinės Gerovės valstybės idėja.
Žmogaus teisės Gerovės valstybėje
Šiomis dienomis G.Nausėda dar labiau paryškino savo Gerovės valstybės kontūrus pasirinkdamas pozą Stambulo konvencijos atžvilgiu. Tiksliau, dėl Konvencijos prezidentas nuomonės neišsakė, bet pasirinko, ką palaikys: Konvencijos oponentus ar jos rėmėjus.
Konvencijos rėmėjai siekė, kad Lietuva šį dokumentą priimtų kaip valstybės įsipareigojimą taikyti sistemines priemones kovoje su smurtu lyties pagrindu tiek artimoje aplinkoje, tiek ir viešojoje erdvėje. Dokumento autorius – Europos Taryba, o jo kol kas nepasirašė tik 6 ES narės: Bulgarija, Čekija, Latvija, Lietuva, Slovakija ir Vengrija.
Konvencijos oponentai sako, kad šitas dokumentas sunaikins Lietuvos visuomenę, nes atvers kelią žmonėms būti ne tik vyriškos ar moteriškos, bet neapibrėžtų lyčių – ir jas valstybės vardu diegs. Tokią prielaidą jie daro iš Konvencijoje minimos „socialinės lyties“ sąvokos, reiškiančios, kad elgesį, susijusį su vienai ar kitai lyčiai priskiriamomis normomis, lemia socialiniai ir kultūriniai veiksniai – jie yra išmokstami, ne įgimti.
Ir šioje diskusijoje G.Nausėda parėmė bažnyčią.
Diskusijoje vienas iš aršesnių oponentų buvo bažnyčios institucija. Nereikia stebėtis: bažnyčios idėja yra pagrįsta prigimtiniais dalykais – bet kas, kas yra žmogaus valioje ir yra išmokstama, bažnyčios idėjai yra tiesioginė grėsmė.
Ir šioje diskusijoje G.Nausėda parėmė bažnyčią. Jeigu G.Nausėda vis dar būtų privatus asmuo, jo pasirinkimas neturėtų mūsų jaudinti: visi turime teisę į privačias fantazijas tol, kol jos neliečia kitų žmonių gerovės. Tačiau bažnyčią parėmė prezidentas, o tai jau yra įvykis, svarbus visuomenei ir valstybei.
Dar blogiau, kad prezidentas paramą bažnyčiai mėgino pateikti kaip paramą vienam iš kunigų, patekusiam į dėmesio centrą dėl kritikos Konvencijos rėmėjams. Prezidentas paskelbė, kad vyksta „inkvizicija“ ir „ponas, gerbiamas kunigas“ yra šios situacijos auka. Kartu prezidentas pasirinko nematyti, kad lygiavertis netaktas bei agresija buvo nukreipti ir į asmenis, pasirinkusius remti Konvenciją. Jeigu prezidentas savo tikslu turėtų klasikinę Gerovės valstybę, jo elgesys ir komunikacija būtų visai kitokia.
Jeigu prezidentas savo tikslu turėtų klasikinę Gerovės valstybę, jo elgesys ir komunikacija būtų visai kitokia.
Pirma, epicentre būtų atsiradęs ilgalaikis visuomenės paveikslas su pasaulietine valstybės konstrukcija. Gerovės valstybėje bažnyčių institucijos nublanksta prieš pasaulietines institucijas.
Antra, klasikinėje Gerovės valstybėje prioritetas skiriamas visuomenės raidai į tokią, kurioje finansiškai ir emociškai saugiai jaučiasi visi, nepriklausomai nuo vakar galiojusių stereotipų. O stereotipai Gerovės valstybėje nėra ta vertybė, dėl kurios apsaugos kovojama – atvirkščiai, yra siekiama nuo jų išlaisvinti žmogišką potencialą.
Trečia, Gerovės valstybės prezidentas būtų prisiminęs savo paties įsipareigojimą puoselėti „inovatyvią Europos Sąjungos valstybę“ – ratifikuodama Konvenciją tokį pasirinkimą padarė net pastaruoju metu į tradicionalizmą nukrypusi Lenkija.
Gerų valstybių spektras
Tačiau yra ir kitokių valstybių. Jose gerovė yra privilegija, kuria vieni mėgaujasi kitų sąskaita. Tokiose valstybėse yra labai aiškūs gerovės kontūrai – tiesa, į juos telpa tik mažesnė visuomenės dalis. Už gerovės kontūrų likę yra resursai, atidžiai kontroliuojami rinkos, religijos, valstybės institutų – tuo tarpu likusieji mėgaujasi šitokios kontrolės kuriamais vaisiais ir privalumais.
Tačiau yra ir kitokių valstybių. Jose gerovė yra privilegija, kuria vieni mėgaujasi kitų sąskaita.
Su nusivylimu žvelgiu į G.Nausėdos Gerovės valstybės kontūrus – nors šie vis dar paskendę gražių žodžių migloje, iš retų veiksmų matau, kad konstruojama Gerovės valstybė yra skirta ne visai visuomenei, bet jos daliai, atitinkančiai prezidento pomėgius. Ir su nerimu turiu pripažinti, kad tokią situaciją ką tik liudijome: Ramūnas Karbauskis mėgino valstybę braižyti ir visuomenę skirstyti pagal savo Naisių kontūrus.
O tai radikaliai skiriasi nuo pradinės Gerovės valstybės idėjos. Tik kas galės šią idėją apginti nuo kryžiaus kontūrų, kai kryžių ant jos deda pati valstybės galva?
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos instituto“ vadovas.