Pirmiausia – nemaloniausias momentas. Kainą nustačiusią privačią parduotuvę stojo ginti Statistikos departamentas. Jis, beje, pašaipų objektas yra jau seniai: sakoma, kad jo daromos statistinės išvados gali būti nupirktos arba padiktuotos aukščiausių valdžios institucijų – prisiminkite jų idiotišką legendą „kainos įvedus eurą nepasikeitė“.
Kas Lietuvoje nustato kainas? Teoriškai – niekas: kaina laisvos rinkos sąlygomis nusistato pati.
Bet mes žinome, kad „laisva rinka“ – tik abstrakcija. Politinis-reklaminis terminas, kuris apima tris elementus: privataus kapitalo atsiperkamumą, valstybinį reguliavimą ir vartotojų lūkesčius.
Kaip šitie elementai suveikė kalafiorų atžvilgiu?
Pradėkime nuo mažiausią įtaką turinčios grandies – vartotojų. Pirkėjai iš tikrųjų gali nulemti smulkaus ūkininko ar mažos parduotuvės likimą. Jei parduotuvės biudžetą suneša 1000 pirkėjų, 100 iš jų netektis yra stiprus signalas, į kurį verslas reaguos. Neturi kitos išeities: greičiausiai šalia yra daugiau tokių pat mažų parduotuvių ir jos sugers iš konkurentų išėjusį vartotojų srautą. Rinkos savireguliacija veikia.
Jeigu pirkėjas sutinka pirkti už milijoną, netgi nesąžininga jam parduoti už šimtą: tai yra kainų dempingas, kartais palydimas Konkurencijos tarybos bauda.
Kaip manote, kodėl tokių smulkių parduotuvių liko tiek nedaug? Mums verta atkreipti dėmesį į dvi priežastis. Pirma, didelės organizacijos procesai yra taupesni. Antra, juo organizacija didesnė, tuo pavienio pirkėjo įtaka jai – mažesnė.
Žinau nemažai tradicinių liberalų, kurie bet kokias išorės įtakas verslo organizacijoms laiko žalingas. Ypač valstybės reguliavimas, jų nuomone, trukdo nušvisti laisvos rinkos saulei. Kol valstybė reguliuos, tol ir bus šešėliai, sako jie.
Kaip valstybė reguliuoja kalafiorų kainas? Per mokesčius. Pelno, pridėtinės vertės, SODRA – visa tai įskaičiuota į kalafioro kainą, sako verslas. Suprantama: tai dalis sąnaudų. Man atrodo, kad šita sąnaudų dalis yra daugiau ar mažiau stabili, bet verslo nuomonė – kitokia. Dauguma mokesčius laiko neteisybe, be to, planuoti neleidžiančia neteisybe.
Gal dėl to, kad man nereikia planuoti verslo finansinių srautų 25 metams į priekį, aš nepateisinamo kaitaliojimo neįžvelgiu – verslo pretenzijos atrodo nepagrįstos.
Tačiau sutinku su požiūriu, kad mokesčiai – neteisybė. Mano požiūriu, mokestis turi pavirsti vieša nauda. Švietimas, sveikata, transportas ir kultūra – bet dažniau matau mokesčius virstant viešomis klaidomis ar privačiu gerbūviu.
Verslo terminais kalbant, mokesčiai – tai mokestis už valstybės valdytojų darbą ir investicijos įgyvendinti jų sprendimus. Jeigu su tokia kokybe mus aptarnautų kavinėje, mes ramia širdimi nemokėtume, ir visi suprastų, kodėl.
Ir net jei valstybės tarnautojai ar politikai turėtų ypatingų kompetencijų, jomis pasinaudoti negalėtų. Dabar galiojantys teisės aktai ne tik atskiria vieną valdžią nuo kitos, bet ir valdžią nuo verslo.
Tuo tarpu verslas kainų atžvilgiu yra tiesmukas: mes turime pasidengti kaštus ir uždirbti. Remigijus Šimašius yra nuoširdžiai pasipiktinęs, kad iš verslo tikimasi daugiau nei pelnas. Tokia prigimtis, yra nurodęs jis.
Dėl kaštų diskusijos nekyla. Preziumuojama, kad verslas juos patiria veikdamas sąžiningai, t.y. į kalafioro kainą nėra įskaičiuotos dvi įmonės savininko jachtos.
Štai čia ir visas netobulas grožis! Toje laisvos rinkos ir verslo sąvokoje, kuri galioja šiandien, verslas yra absoliučiai laisvas į kaštus įtraukti kad ir visą jachtų flotilę. Jeigu vartotojas už tai moka, reiškia, jis sutinka už tai mokėti. Laisva valia ir jokios prievartos!
Lygiai taip pat ir su pelnu. Jeigu pirkėjas sutinka pirkti už milijoną, netgi nesąžininga jam parduoti už šimtą: tai yra kainų dempingas, kartais palydimas Konkurencijos tarybos bauda.
Nesakau, kad kalafioras yra kažkuo panašus į heroiną, bet argi toks verslo elgesys neprimena narkotikų prekijo argumentacijos? Niekas tau, nelaimėli, dozės per prievartą neparduoda – pats ateini ir dar padėkoji.
Nesakau, kad kalafioras yra kažkuo panašus į heroiną, bet argi toks verslo elgesys neprimena narkotikų prekijo argumentacijos?
Viešoje erdvėje girdime, kad tokia praktika – neteisinga. Bet jei tie balsai mažiau kalbėtų, o daugiau klausytųsi, galbūt išgirstų, kad mes gyvename ne teisingų/neteisingų, bet teisėtų/neteisėtų praktikų laikmetyje.
Dabar galiojantis piliečių santykių modelis leidžia verslui daryti tai, ką jis ir daro. Tai yra tavo, mano, visų mūsų kaimynų bendra sutartis, kaip sugyventi. 50+1 proc. ir visi 49 proc. eikite po velnių arba prisitaikykite.
Parašiau grubiai ir primityviai, nepaminėjau visų tų gražių iniciatyvų derinti interesus ir lūkesčius, atstovauti socialiai pažeidžiamoms grupėms – galiu jums atpilti gausybę šabloninių frazių, kurios reiškia vieną: 49 proc. nepasitenkinimo suvaldymą.
51 ir 49 proc. pasirinkau tyčia tam, kad parodyčiau, kokia supaprastinta ir neobjektyvi mūsų tikrovė. Dabartinis mūsų sugyvenimo modelis yra toks paviršutiniškas ir toks neefektyvus, kad kartais net baugu, kiek galimybių mes prarandame.
Sunku nepastebėti žmogiškos dramos: akivaizdu, kad galime situaciją keisti ir tobulinti santykių tarp piliečių sistemas, bet tai turime daryti arba kolektyviai, arba autoritariškai. Ir daryti, o ne rašinėti „suvokimą budinančius tekstus“.
Mano logika absoliučiai neoriginali. Netgi nuspėjama: kaip ir turėčiau parašyti „reikia pradėti nuo savęs“.
Vadinu tai supainiotų virvelių situacija. Arba tu trauki už visų galų iškart, arba nukerti. Arba toliau į visą šią situaciją žiūri taip stipriai save apgaudinėdamas, kad viską suvedi į pasipiktinimą dėl kalafioro kainos.