Turiu sutikti su kritikais: pristatymas atrodė lengvabūdiškai. Daugiau negu metus rengtos reformos, kurių laukė, būkim atviri, visi – ir neformalus, „prie kavos“ tipo pokalbis Martyno Mažvydo bibliotekoje neatrodė kaip adekvati baigtis. Aš buvau pasiruošęs išgirsti kaštų-efektyvumo analizę, įdėmiai laukiau visą apimančio strateginio požiūrio.
Ir meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tokio nebuvo. Buvo: „visi gyvensime geriau“. Todėl galiu suprasti nusivylusius: geresnis už šiandieną rytojus niekaip nėra pakankama vizija. Kas yra tinkama vizija mums visiems paaiškino Raymond Loewy ir davė terminą „MAYA“. Tai – angliško termino, reiškiančio „labiausiai pažengęs, bet priimtinas“ (Most Advanced Yet Acceptable) trumpinys. MAYA principo esmė: vartotojas priims tokias naujovės, kurios nebus jam tiek naujos, kad jis nebegalėtų atpažinti savo ankstesnių praktikų. Tuo tarpu vien pareiškimas „reformuosime“ žada, kad permainos bus pastebimos ir reikšmingos – o aš niekaip neatsikratau kosmetinio remonto nuotaikos.
Kaip ir kiek gali palaikyti reformas, kurios neįkvepia? Ar gali tikėtis palaikymo tie lyderiai, kurie nemotyvuoja stengtis? Galvoju, visgi gali, jeigu sužavi proceso skaidrumu, detalumu ir aiškumu – surastume motyvaciją palaikyti detalią instrukciją ir pritartume jos įgyvendinimui.
Bet pristatymas niekaip nepanašėjo į instrukciją. Todėl detalių ieškau Vyriausybės tinklapyje. Ir randu du daug žadančius failus: Struktūrinių reformų santrauka ir Struktūrinių reformų aprašymas.
Atsivertęs Santrauką pasidžiaugiu dizainu, bet galiu lažintis, kad tai yra per pristatymą jau girdėta informacija. Gal Aprašymas pataisys situaciją?
13-os puslapių dokumentas – prisipažinsiu, aš tikėjausi išsamesnės informacijos. Tokius dokumentus gaunate, kai pensijų fondai pasiūlo gyvenimo sandorį: sklandus maketas, suprantama kalba ir įkyrus pardavimo jausmas. Kaštų-efektyvumo analizės, kurios ne aš vienas laukiau, nebuvo.
Ir tas įkyrus, nuolatos lydintis klausimas: kaip? Iš pradžių žymėjausi teiginius, ties kuriais norėjau paklausti „o kaip jūs tai padarysite?“, bet ties kažkuriuo nustojau. Dar daugiau klausimų kilo skaitant spekuliacijas skaičiais – būtų įdomu pamatyti pradinius duomenis ir sužinoti logiką, kuria grįstos išvados. Atviri duomenys ne tik man leistų įsitikinti esamos valdžios užtikrintumu ir geranoriškumu – specialistai nebeturėtų pagrindo gūžčioti pečiais ir kiekvieną teiginį palydėti „kaip/kodėl“ tirada.
Premjeras Saulius Skvernelis pažadėjo, kad kiekviena ministerija rengs savo atskiras spaudos konferencijas ir kalbės apie būsimas permainas. Turėčiau sekti, taip? Tada ministerijų tinklapiuose ieškoti detalaus reformos plano? Nėra vietos tinginiams – susipratau, ministerijų tinklapius varčiau. Už pastangas buvau apdovanotas nuoroda į jau skaitytus dokumentus: Aprašymą ir Santrauką.
Proceso pabaigoje taip ir likau be aiškesnės vizijos, neradau tiek detalių, kad suprasčiau, kaip vyks reformos. Ir visgi informacijos stoka nereiškia, kad reformos yra klaidingos. Tiesiog valdžia užsiėmė jėgos poziciją, informacijos valdytojo pozą – ji gana aiškiai matėsi premjero kūno kalboje viso pristatymo metu: čia jo dominija, toną duoda jis. „Pergalė – neišvengiama“, – tokias situacijas apibendrina klasikai.
Julius Naščenkovas yra VšĮ Politinės komunikacijos institutas vadovas.
