Terminas „į geresnį gyvenimą“ yra kiek apgaulingas: dažnai nesuvokiame, kad pabėgėliams tai visų pirma reiškia mums įprastą saugumą ir sotumą – bėgama nuo labai nepavydėtinų aplinkybių. O ir geresnio gyvenimo siekį kas jau kas, bet mes, lietuviai, tikrai turime suprasti: ar dar yra bent viena šeima, kurios artimieji nebuvo išvykę tokio ieškoti į užsienį?
Kai šį momentą primenu imigracijos priešininkams, jie man sako, kad tai dvi absoliučiai skirtingos situacijos: pabėgėliai yra dažniausiai musulmonai, o mūsiškiai – vakarietiškos, europietiškos kultūros atstovai. Drąsus teiginys, žinant, kad nemaža dalis mūsiškių emigrantų į jokią kultūrą pretenduoti negali apskritai.
„Ar skaitei apie Vokietijos miestus užvaldžiusias musulmonų gaujas? O apie bręstančius etninius neramumus Švedijoje? Ar žinai, kad didieji Prancūzijos miestai turi zonas, kur baltas prancūzas bijo įžengti – o Britanijoje imigrantai atvirai reikalauja vietinių pripažinti šariato teisę?“ –migracijos kritikai mane informuoja apie neišvengiamus pavojus.
Taip, tokia yra realybė. Iš tikrųjų į Europą yra atvykęs labai specifiškai organizuotas nusikalstamas elementas iš musulmoniškų kraštų. Tai – žiaurus elementas, jo elgesio protokolai gąsdina ne be reikalo. Tačiau kuo skiriasi nusikalstama musulmonų gauja nuo nusikaltėlių stačiatikių grupuotės iš Bulgarijos arba gaujos iš Lietuvos?
Tebūnie, yra skirtumų, bet jų ieškodami neužmirškite ir panašumo: ir vieni, ir kiti yra paprasčiausi nusikaltėliai, kurie nepaklustų jokios vietos teisei ir papročiams.
Jei su elementariai nusikalstamu segmentu viskas aišku, kur kas įdomesni klausimai kyla kultūrų susidūrimo vietose. Vyrauja nuomonė, kad musulmonų kultūra – dominuojanti kitų kultūrų atžvilgiu. Tiesą pasakius, nuomonė teisinga, bet su viena sąlyga.
Akivaizdu: ne be istorinės Europos valstybių kaltės situacija Afrikos šalyse yra tokia tragiška, kokia yra
O ta sąlyga – elementari: atvykusių žmonių grupė vietos kultūrą perims ir su vietiniu identitetu pradės tapatintis tik tada, kai tai bus neišvengiama. Į svetimą šalį atvykę tiesiog jungiasi prie egzistuojančios saviškių bendruomenės. Dirba su savais, valgo su jais, kalba sava kalba ir vartoja vidinės gamybos informaciją – jeigu tik nėra reikalavimo ar neišvengiamybės išmokti vietos kalbą ar prisiderinti prie vietos papročių, vargu ar mėgins integruotis savo valia, labiau tikėtina yra dar didesnė izoliacija.
Taip, Europos lyderiai savo laiku padarė klaidą neapibrėždami reikalavimų į Europos šalis persikeliantiems migrantams. Viskas buvo palikta jų diskrecijai – galbūt buvo tikėtasi, kad kultūrų bendradarbiavimas bus organiškas procesas, abipusiai naudingas ir be pastangų sėkmingas. Kad ir kokios prielaidos buvo, jos prasilenkė su realybe – imigrantai sėkmingai konstruojasi savo, atskirtą nuo priimančios valstybės ir jos žmonių kultūros, tikrovę.
Problemą konstatavome – ar yra sprendimų kaip nukenksminti esamą padėtį ir išvengti naujų grėsmių?
Vienintelis susidariusios padėties sprendimas mano akimis – tai nė vienos religijos nediskriminuojanti dereligizacija. Neįsivaizduoju kito kelio, kaip tik iš Europos išmiežti visus dievus vienu ypu. Šalinti visus religinius simbolius, naikinti apsaugas ir lengvatas visoms be išimties religijoms. Palikti religiją ir tikėjimą asmeninių pasirinkimų sričiai taip, kaip dabar yra paliktos tatuiruotės – be jokio išskirtinumo ar nepelnytos pagarbos.
Tą turėtų žinoti ir būsimieji imigrantai: pasikeitė žaidimo taisyklės. Tiksliau, jos atsirado – o jomis galima ir Europos „žaliąją kortą“ pagrįsti.
Bet parašytos mintys vis dar neduoda atsakymo, ką daryti su išgyvenimą pasirinkusiu, nenutrūkstamu pabėgėlių srautu. Deportuoti? Deportuoti. Gelbėti skęstančius? Gelbėti! Koncentruotis į pagalbą valstybėms, iš kurių pabėgėliai traukiasi? Akivaizdu: ne be istorinės Europos valstybių kaltės situacija Afrikos šalyse yra tokia tragiška, kokia yra. Tebūnie, net jeigu kaltės ir nebūtų, net jei neegzistuotų neapčiuopiamas atsakomybės už silpnesnį jausmas, tai Europos strateginis apsisprendimas: kovoti su padariniais ar spręsti priežastis.
Sudėtinga, o ir sėkmė negarantuota? Visiška tiesa, kaip ir tai, kad visi kiti sprendimai, paprasti ar ne, įtikinamai žada nesėkmę.
