Visų pirma mus įtikinėja, kad balsavimas yra piliečio pareiga. Tai yra melas. Susitarti, kas valdys bendruomenę, yra teisė – tokia pati, kaip ir dalyvauti toje bendruomenėje. Laikausi požiūrio, kad nė vienas iš žmonių negali būti priverstas tapti piliečiu; tapti bet kokios konfesijos išpažinėju; tapti kokios nors ideologijos nešėju.
Jeigu sakys, kad nebalsavę negalime kritikuoti valdžios, žinokite, tai irgi yra melas. Net jeigu nebalsuojate, išrinktas asmuo gauna teisę valdyti jūsų teises, laisves ir pinigus (mokesčius). Jūsų teisės patenka į politiko atsakomybių ir įtakos sferą, taigi turite šimtaprocentinę teisę kritikuoti.
Įsivaizduokite, kad ligoninė ieško chirurgo, bet medikų rinkoje – tik okulistai. Mes nuoširdžiai tikimės, kad ligoninė nepasamdys okulisto skalpelio darbams, tiesa? Nemanau nei gėdos, nei tragedijos pripažinti, kad neturime 141 minties ir moralės lyderio.
O gal girdėjote teoriją, kad jums nebalsuojant už jus išrinks kiti? Žinau žmonių, kurie savo balso nenori atiduoti nė vienam prašančiam. Pripažįstu tokią teisę. Ar geriau balsuoti prieš visus? Taip, tai būtų kur kas geriau, jeigu toks balsas būtų įprasmintas. Prieš kandidatą balsavus ženkliam rinkėjų skaičiui, siūlau tokiam kandidatui laikinai paneigti teisę būti išrinktam.
Dar vienas populiarus melas skamba taip: „yra ką rinkti“. Į Seimą siūlosi 1416 kandidatų. Rekomenduoju ramia širdimi atmesti visus tuos, kurie jau kažkada buvo išrinkti į Seimą – nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Nebent tikite, kad kažkuri Seimo sudėtis, kad kažkuri Vyriausybė padarė geriausią objektyviai įmanomą darbą.
Susipažinau su kandidatų sąrašais – bet tikrai ne su kiekvienu kandidatu – ir radau apie 40 tikrai aukštos kokybės žmonių: ypač išsilavinę, jų etika ir biografijos – nesukompromituotos. Nesakau, kad likę yra blogiečiai – sakau, kad jie neturi savybių, reikalingų geriausiu įmanomu būdu išnaudoti mūsų išteklius bei aplinką, kurioje esame.
Čia pasirodo vienas bjauriausių melų – neva rinkimai turi įvykti, nes tik taip įmanoma demokratija. Ar tikrai? Demokratija reiškia mūsų galimybę susitarti dėl savivaldos – savęs valdymo (aš sakyčiau – savęs administravimo).
Įsivaizduokite, kad ligoninė ieško chirurgo, bet medikų rinkoje – tik okulistai. Mes nuoširdžiai tikimės, kad ligoninė nepasamdys okulisto skalpelio darbams, tiesa? Nemanau nei gėdos, nei tragedijos pripažinti, kad neturime 141 minties ir moralės lyderio. Bet matau didelę bėdą, kad ketiname apsimesti priešingai.
Ar ką nors dėl šių melų kaltinu? Būtų paprasta strėles nukreipti į žiniasklaidą, skleidžiančią ir įtvirtinančią šituos melus, arba į verslą, sumokantį melagiams. Paprasta dar nereiškia prasminga.
Kaltę turėtume pasidalinti visi piliečiai – savo laiku mes kažko neperskaitėme, kažką nutylėjome, gal nukirtome kampus, o gal situacija pasinaudojome. Ne be nuodėmės niekaip nereiškia be atsakomybės – kartu niekaip nereiškia, kad praradę protą ir imunitetą melui.