Jeigu kam nors teko samdyti darbuotojus, žinote, kad darbuotojas ne šiaip sau išlaidos, o brangus malonumas. Jo alga ir mokestis už darbuotoją valstybei sudaro vienas didžiausių verslo išlaidų. Darbuotoją atleisti sunku – per sunku, spaudoje įtikinėja verslininkai.
Diskusija su kitokių darbo santykių norinčiais būtų prasmingesnė, jeigu viešai kalbantys verslo atstovai būtų konkretūs ir įvardintų, kas yra jų siekiamybė. Teigdami, kad dabartinis reguliavimas nėra tinkamas, jie turi galvoje konkretų reguliavimą – gerą ir priimtiną reguliavimą. Esu tikras, žino tokio reguliavimo parametrus, jei būtų, kas tinkamai paklausia, įvardintų taisykles, kurių siekia. Sunku būtų patikėti, kad verslas tiek atitrūkęs nuo bet kokios realybės, jog leistų sau nekonstruktyviai dejuoti be jokių sprendimų – čia valdžios daržas, pasak verslo.
Darbuotojas ir turi būti brangus malonumas. Išsilavinimas – kainuoja, patirtys – kainuoja, know-how apsauga – kainuoja.
O gal tai tiesiog strateginis sprendimas – siekti maksimaliai sumažinti savo įsipareigojimus darbuotojui? Sumažinti savo potencialias išlaidas, mokesčius valstybei, pareigas, ribojančias darbdavio fantaziją.
Tačiau darbuotojas ir turi būti brangus malonumas. Išsilavinimas – kainuoja, patirtys – kainuoja, know-how apsauga – kainuoja. Kai tos pačios kalbančios galvos sako, kad darbuotojai Lietuvoje – ypatingos kokybės ir protingai stebisi, kodėl jie vis dar kažkiek kainuoja, kyla abejonių jų tikrųjų ketinimų sąžiningumu.
Jeigu dėl darbuotojo kainos kaip ir viskas aišku, įdomiau skamba „nelankstūs darbo santykiai“. Suprantu, kodėl bijoma pasakyti atvirai: norime sau naudingesnių darbuotojo atleidimo taisyklių. Negi būsi nuoširdus kaip Lietuvos banko vadybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ir atvirausi, kad „etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“. Matyt, kad ne: darbo liaudis nesupras.
Tiesą sakant, nedažnai tenka girdėti apie situacijas, kada nerandama, kaip atleisti darbuotoją. Net fantazijos ypatingai nereikia, pakanka gerai žinoti įstatymą. Dar rečiau girdžiu apie atvejus, kada norima atleisti gerą darbuotoją – priešingai, skundžiamasi nepakankamai griežtomis nekonkuravimo sąlygomis.
Kaip dažnai kolektyve atsiranda tas „netinkamas darbuotojas“? Taip dažnai, kiek mažai įdedama pastangų į darbuotojų atranką.
Kaip dažnai kolektyve atsiranda tas „netinkamas darbuotojas“? Taip dažnai, kiek mažai įdedama pastangų į darbuotojų atranką.
Jeigu į komandą žmogus atrenkamas sąmoningai, tikiu, kad poreikis tokį žmogų atleisti nėra toks dažnas, kaip taria darbdaviai.
Arba turime pripažinti, kad visgi darbuotojai nėra kokybiški, jų paruošimas – netinkamas ir jie yra verti nedaug. Nes „pigu ir kokybiška“ – tai vergovinė utopija, kurioje išlaidas dalinasi darbo įrankiai.
Buvęs ir darbuotoju, ir darbdaviu aš galiu patvirtinti, kad kiekvienu atveju norėjosi daugiau. Pagrindinė problema buvo net ne sumokėtų pinigų kiekis, bet jausmas, kad pinigai sumokėti bergždžiai.
Nei darbuotojas, nei darbdavys nejaučia, kad valstybė už sumokėtus pinigus suteikia adekvačias paslaugas, ryškus neatitikimas tarp kainos ir vertės. Kaip priversti žmogų sumokėti 30 proc. savo pelno, jei jis sąžiningu mokesčiu laikytų tik 10 proc.? Taip ir priversti – per jėgą.
O jėgos neišvengiamai reikia. Socialinių garantijų sistema pagrįsta masiniu dalyvavimu. Kad sistema suveiktų, į ją turi įplaukti ne mažesnis nei būtinas lėšų kiekis. Sako, yra mistinė riba, kurią peržengus darbuotojo padėties bloginimas bus nebenaudingas pačiam darbdaviui.
Neva įmanoma tiek nustekenti darbuotoją, kad jis nepajėgs sukurti vertės, kurios iš jo tikimasi. Kitaip tariant, verslas suinteresuotas, kad darbuotojo gyvenimo kokybė nenusmuktų žemiau skurdo ribos. Visa, kas aukščiau – kažkur tarp „geros valios“ ir „modernios vadybos“.
Tiesiog pragmatizmas: darbuotojo gerovė darbdaviui naudinga tiek, kiek tokia gerovė naudinga tiesiogine, buhalterine to žodžio prasme. Kol tokios idėjos gyvos, tol periodiški reikalavimai išlaisvinti darbo santykius – neišvengiami.
Siūlau peržiūrėti ne tik darbdavio įsipareigojimus darbuotojui ir valstybei, bet ir valstybės pareigas. Valstybė, surinkdama ženklią sukurtos vertės dalį, kartu įsipareigoja suteikti objektyviai geriausias garantijas ir apsaugas.
Šiandien atrodo, kad tai pavyksta prastai ir valstybė su surinktais pinigais elgiasi neefektyviai. Yra galimybė, kad surinktų pinigų paprasčiausiai nepakanka tam, kad būtų užtikrintas norimas valstybės dėmesio lygis.
Ar manipuliacija Darbo kodeksu nėra vengimas peržiūrėti verčių ir atsakomybių tarp darbuotojo, valstybės ir darbdavio paskirstymą?
Esame ne kartą gyvenę pagal norus, bet ne pagal išgales – tik pamokų sprendimų forma neišmokome ir praradome daug progų neveikiančias sistemas pakeisti efektyvesnėmis. Ar manipuliacija Darbo kodeksu nėra vengimas peržiūrėti verčių ir atsakomybių tarp darbuotojo, valstybės ir darbdavio paskirstymą?
Dienos pabaigoje lieka neatsakytas klausimas: kokia bus reformos nauda? Jos sumanytojai sako, kad naudą pamatysime su laiku, bet labiausiai tikėtina, kad situacija stabilizuosis be ypatingų poslinkių į pliusą ar minusą.
Kitaip tariant, veltui iššvaistę laiką, pinigus, pastangas, dėmesį ir protą liksime tokioje pat netenkinančioje situacijoje, kurią spręsti buvo pasiryžta per Darbo kodekso pakeitimus.
