Išrinkti kokius? Sąžiningus? Visi jie, „visuomenės veikėjai“, tokiais dedasi – o kuris iš jūsų savęs negiriate ir neginate?
Išrinkti nekorumpuotus? Tik ar dar yra politikoje veikiančių ir viena ar kita forma nebuvusių teisingumo sistemos klientais: nebuvusių įtariamaisiais ar specialiaisiais liudytojais, neturėjusių įtarimų dėl per didelės meilės sau kitų sąskaita, nestebėtų specialių tarnybų ar nepričiuptų žiniasklaidos? O jei dar imsitės skaičiuoti veikėjus, kurie užgyveno su oficialioms pajamomis nesuderinamą turtą – tai kiek be nuodėmės liks?
Įsivaizduokite, kad iš tų, kurie liko Vilties sąraše, išbraukiame nekompetentingus rėksnius, seklaus išsilavinimo ir siauro požiūrio sėkmės ponus ir ponias, atsidūrusius valdžioje tik todėl, kad kažkam turi nesisekti.
Vos tokio pavardžių braukymo užsimanau, pasąmonėje išgirstu: „nekaltumo prezumpcija!“, „išklausyti ir kitą pusę!“, „provokacija!“, „užpylė purvo!“.
Ir, tiesą pasakius, suklustu. Iš tikrųjų mes nuteisiame neįsigilinę. Taip, mes visi esame paveikūs manipuliacijomis – ypač tie, kurie sako „čia ne apie mane“. Iš arti mačiau, kaip strategiškai metami kaltinimai – tam, kad mažesnes pajėgas turintis oponentas visą save išeikvotų gindamasis ir įrodinėdamas savo tiesą tiems, kuriems nei jis, nei jo tiesa jau seniai neberūpi – mums.
Abejoju tada viskuo, kas vieša, įsivaizduoju, kad tik mano paties vertinimas gali būti kažkur tiesos paribiuose. Kurioziška situacija: planuoju būti preciziškai subjektyvus tam, kad pažinčiau objektyvią tiesą.
Technologijų naudojimas politinių sprendimų priėmime leidžia peržiūrėti bet kurią proceso stadiją, rasti klaidą ir ją taisyti.
Negaliu rašyti, kad „tada ateina praregėjimas“, bet kaip niekad tampa akivaizdu: esame klystantys ir klaidingi žmonės. Jeigu norite kitaip, prašom: esame galingos sprendimų priėmimo mašinos, bet algoritmai, kuriais vadovaujamės, savyje turi aibę klaidų. Aibę! Galime ir dar kitaip įsivardinti: esame žemės druska.
Esame, buvome ir būsime druska iki pat tol, kol nebebūsime.
Įtariu, nuskambėjau tamsiai ir liūdnai, bet mintis kita. Jei jau mūsų sprendimai su klaidomis, ką darome, kad jų kiekį sumažintume?
Mano atsakymas – skaitmeninės technologijos. Ne, jose dievo nematau ir neieškau, bet šioks toks išganymas šviečiasi.
Technologijų naudojimas politinių sprendimų priėmime leidžia peržiūrėti bet kurią proceso stadiją, rasti klaidą ir ją taisyti. Technologijos „sukčiauja“ tiek, kiek leidžia jų kūrėjas – klaidos tikimybę, esant norui, galima sumažinti iki minimumo. Technologijos – objektyvesnės: nustačius parametrus galima labai tiksliai įvertinti, kiek efektyviai naudojami ištekliai, o pokyčiai fiksuojami nepalyginamai tiksliau.
Įsivaizduoju, kaip situaciją pakeistų skaitmeniniai rinkimai su įtrauktais politikų rizikos faktoriais; išimtinai elektroniniai atsiskaitymai; matematinis kiekvienos sukuriamos vertės lyginimas su poreikiais ir perskirstymas; politinių sprendimų efektyvumo nuolatinis stebėjimas pagal nustatytus kriterijus; didesnės visuomenės dalies įtraukimas į sprendimų priėmimą per skaitmeninio referendumo platformą; mokesčių kaita ne pagal ideologinius vėjus, bet dėl kintančios situacijos; asmens susistemintų buhalterinių, sveikatos, užimtumo ir kitų rodiklių vertinimas tam, kad valstybės politika būtų pritaikyta jam, o ne nuo tikrovės atitrūkusiam vaizdiniui.
Galima būtų vardinti ir toliau, bet išdėsčiau pakankamai, kad suformuočiau pasiūlymą: modernizuokime valstybę.
Ten, kur galime, diekime skaitmenines technologijas, šalinkime žmogiškąjį faktorių iš ten, kur nuoseklūs, sisteminiai sprendimai ilgalaikėje perspektyvoje mums ir valstybei naudingesni.
Išvalykime savęs valdymo schemas nuo mus pačius apvagiančių klaidų, nuo gudrių blogų žmonių ketinimų.