Ar jūs atkreipėte dėmesį į „tauta subruzdo“? Įžūliai hiperbolizuoju: sujudo pavienės žmonių grupės. Bet pavienės nereiškia negausios ar nereikšmingos – įvardinkime jas.
Alko-mėgėjai. Jie save atskyrė nuo ligonių per gėrimų kainą: ligoniai geria piguvą, o alko-mėgėjai geria prabangiai ir taip ant savo svaigių pečių neša kultūrą. Ne, nesišaipau: su tokia potekste buvo parašytas jų manifestas.
Galvoju, dažnas alko-mėgėjas yra įsitaisęs mažos alkoholizmo rizikos zonoje – ši nustatoma pagal išgertą alkoholio kiekį per savaitę. Negluminsiu jūsų detalėmis išskyrus šią: Anglijos nacionalinė sveikatos sistema pateikia duomenis, kad 6 stiklinės (175 ml) 13 proc. svaigumo vyno ar 5 dideli bokalai (568 ml) alaus arba sidro yra kiekis, dėl kurio susirgti alkoholizmui rizika yra maža.
Kiek etiška laisvę sulyginti su įkaušimu? Vien tai, kad alkoholis yra kontrolės praradimo įrankis, vargu ar jį padaro laisvės simboliu.
Alko-gamintojai ir alko-pardavėjai. Kas gi su džiaugsmu sutiktų pasikėsinimą į pinigų šaltinį? Ypač į tokį, kuris ne tik duonai ir sviestui pakankamas, bet ir vieną kitą ikrą leidžia įkąsti.
Bet gamintojai ir pardavėjai pasikartojančius pasikėsinimus išgyvena jau ne kartą: tai akcizų padidinimas, tai darbo laiko ribojimas, tai egzodas iš degalinių. Visgi didžiausias jų skriaudėjas anaiptol ne valdžia, o galutinis vartotojas ir kintančios gyvensenos mados.
Kad vartotojas savo logikos slinktyse nepasimestų, alko-gamintojai ir alko-pardavėjai vardan jo sujungė alkoholį su sportu ir muzika. Nieko unikalaus: tabako pramonė seniai įtraukė žaidimo elementus pakeliuose, „įjungiamuose skoniuose“, etc. Kaip ir tabakas, taip ir alko investuoja į ateities vartotoją – tą, kuris šiandien dar neturi teisės pirkti alko/tabako gaminių.
Nepaisant to, o gal dėl to muzikinių festivalių organizatoriai pranešė, kad dalies festivalių gali nelikti be paramos iš alko-gamintojų. Ir tada jie tarė: laisvė rokenrolui!
Kiek etiška laisvę sulyginti su įkaušimu? Vien tai, kad alkoholis yra kontrolės praradimo įrankis, vargu ar jį padaro laisvės simboliu. Greičiausiai laisvės turinys, kokį jį girdime Marcinkevičiaus-Masytės „Laisvėje“, yra kiek platesnis už alko-laisvę.
Girdėjau ir tokį argumentą: muzikantai be alko-paramos neišgyvens. Juokas labiausiai ima, kada jį kartoja nevaržomos rinkos šalininkai. Skaitau ir galvoju: jeigu už tavo muziką blaivas nemokėtų, gal ne toks didelis praradimas, jeigu jos neišgirs išgėręs?
Tai, ką parašiau, niekaip nekeičia mano įsitikinimo, kad žmogus yra laisvas daryti su savimi ką tik pageidauja, net ir susinaikinti. Jeigu kas nors nori pasitraukti iš visuomenės ar gyvenimo – aš pripažįstu tokią teisę ir tikiuosi, kad man suteikiamas lygiai toks pat ilgas muiluotos virvės galas.
Tačiau net ir laisvė nėra egoistiškai besąlyginė. Laisvių, kuriomis mes mėgaujamės, ribas matau tokias: dėl mūsų sprendimų neturi nukentėti kiti žmonės, kas kitais žodžiais skamba kaip „vieno žmogaus teisės baigiasi ten, kur prasideda kito“.
Kur baigiasi alko-mėgėjo alko-laisvė? Mano nuomone, ties padariniais: juos alko-mėgėjas turi prisiimti sau. Susirgai, o tavo kondicijai turėjo įtakos alko-pomėgis? Tuomet tavo gydymas kompensuojamas ne iš suneštinio biudžeto, o iš asmeninio. Atsikratei darbu ir artimaisiais? Bėda, bet tu neturi teisės jos spręsti naudodamasis visuomeniniu, suneštiniu biudžetu. Tiesiog nebūk skolingas visuomenei, ir tavo sprendimas nedalyvauti dalyje ar visose jos praktikose bus sąžiningas bei gerbtinas.
Susirgai, o tavo kondicijai turėjo įtakos alko-pomėgis? Tuomet tavo gydymas kompensuojamas ne iš suneštinio biudžeto, o iš asmeninio
Deja, mano požiūris neveikia: pardavėjai – daiktų, paslaugų, idėjų ar procesų – remiasi mūsų neracionaliais pasirinkimais. Taip, tais ne visada subtiliai skatinamais cheminiais procesais smegenyse, kurie priverčia 80 proc. pirkimų parduotuvėse padaryti remiantis emocija, ne skaičiavimu.
Šitai žinodami alko pramonės atstovai leidžia sau sakyti: elkitės sąmoningai. Juk niekas nedraudžia vartoti kultūringai! Niekas, išskyrus patį produktą, gamintojų ir pardavėjų požiūrį bei informacinį spaudimą. Matyt, nebereikia stebėtis, kodėl „kova su alkoholiu“ dažniau pralaimima negu laimima.
O vietoje išvados noriu „rokenrolo laisvės“ šaukliams priminti bliuzo legendą Vilijų Važnevičių. Neaprašysiu jo biografijos, bet paprašysiu pasitikėti manimi: tai buvo žmogus, patyręs įvairias laisvės ir nelaisvės formas. Galiu tik įsivaizduoti jo šypseną: atleisk jiems, jie nesupranta, kad prašo laisvės gyvenimo filosofijai, gimstančiai iš konflikto.
Julius Naščenkovas yra VšĮ Politinės komunikacijos institutas vadovas
