Baudžiakas
Taip jau netikėtai, be pastangų ir visai atsitiktinai susiklostė, kad atsakomybė mūsuose pirmiausia reiškia baudą, o bauda reiškia kaltę. Ir, taip: atsakomybę reiškia kaltę – klasikinė mąstysena baudžiamosios teisės idėjoje. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad būtent tai ir yra tikrasis sovietinis paveldas, savo reikšme ir ilgaamžiškumu pralenksiantis kelius, tiltus ir chruščiovkes.
Net jeigu iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, be baudžiamosios teisenos yra ir kitų atsakomybės rūšių. Susidaro įspūdis, kad apie jas mažai žino ne tik politikai, bet ir mes patys, jų darbdaviai.
Supraskime, jeigu buvo išduota valstybė, jeigu politikas sulaužė priesaiką ar viršijo įgaliojimus, taip jis pakenkė visų mūsų interesui turėti veiksmingą organizaciją – respubliką.
Konstitucinė atsakomybė
Pagal savo dizainą, ji skirta būti lengvai suvokiama ir taikoma. Tam, kad politiką ištiktų Konstitucinė atsakomybė, reikia Konstitucijoje rasti elgesio taisyklę; identifikuoti konkretų, priešingą taisyklei elgesį; ir įgaliota institucija turės pareigą pritaikyti sankciją. Situacijų, kada taikoma Konstitucinė atsakomybė, sąrašas yra nebaigtinis, bet rūstus: pasikėsinimas į Konstitucinę santvarką, priesaikos sulaužymas, piktnaudžiavimas įgaliojimais, valstybės išdavimas ir t.t.
Konstitucinės atsakomybės atveju žala daroma plačiu mastu: valstybei ir kartu visuomenei. Supraskime, jeigu buvo išduota valstybė, jeigu politikas sulaužė priesaiką ar viršijo įgaliojimus, taip jis pakenkė visų mūsų interesui turėti veiksmingą organizaciją – respubliką.
Ir ši atsakomybė nėra savanoriška, kaip, pavyzdžiui, moralinė. Konstitucinė atsakomybė politiką aplanko jau po veiksmo, jau kilus pasekmėms. Šią atsakomybės rūšį lydi ištisas barimo ir baudimo ritualas – kad atgrasytų kitus pašlemėkus ir kad konsoliduotų visuomenę aplink pageidaujamas vertybes bei elgesius. Sėkmingai pritaikyta Konstitucinė atsakomybė turėtų būti lyg kolektyvinis gijimo procesas su vieša auka.
Politinė atsakomybė
Ji – kaip padorumas, bet skirta išimtinai politikams. Paprastumo dėlei kalbėkime apie dvi šitos atsakomybės išraiškas: pasitraukimą iš užimamų pareigų arba sąmoningą posto išsaugojimą kintančių aplinkybių akivaizdoje.
Antras atvejis nutinka, kuomet politikas yra davęs kokius nors įsipareigojimus savo rinkėjams, pavyzdžiui, įvykdyti sveikatos apsaugos reformą, o tam, kad galėtų tikslą įgyvendinti, po rinkimų pakeičia politinę partiją. Taip politikas renkasi „didesnį gėrį“ – sistemos reformą vietoje nuolankumo vientisai partinei linijai.
Kur kas įprastesnis atvejis yra pirmas – politikas susipranta, jog savo buvimu konkrečioje pozicijoje neša ne naudą, bet žalą. Dilema, kurioje atsiduria politikas, neturi turėti kitų atsakomybių bruožų. T. y. jeigu girtas politikas perėjoje partrenkia žmogų, jis traukiasi iš posto ne dėl to, kad susivokė esąs politiškai atsakingas nesuvažinėti rinkėjų, bet dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
Padorių poelgių monotonijoje labai aiškiai girdime pavojaus skambučius, kai ministrai, jų pasirinkti viceministrai, Seimo nariai ir kiti politikai elgiasi be jokių politinės atsakomybės užuomazgų.
Teoriškai politinė atsakomybė gali apsireikšti tik tam politikui, kuris geba save matyti kitų akimis. Tokiais atvejais politikas turi pakankamai proto bei patirties ir palygina ambicijų vertę su kaina, kurią už jo egoizmą moka valstybė ir visuomenė. Jeigu nutinka tinkama žvaigždžių konsteliacija, politikas susivokia, kad nėra teisinga asmeninių ambicijų kaštus perkelti ant valstybės ir visuomenės pečių.
Kiek yra politinės atsakomybės Lietuvoje?
Yra, ir pakankamai daug. Mes nežinome apie dešimtis valstybės tarnautojų, pareigūnų ir politikų, kurie diena iš dienos demonstruoja moralinį stuburą. Ką mes labai skaudžiai matome, tai situacijas, kada politikui derėjo pasielgti principingiau. Padorių poelgių monotonijoje labai aiškiai girdime pavojaus skambučius, kai ministrai, jų pasirinkti viceministrai, Seimo nariai ir kiti politikai elgiasi be jokių politinės atsakomybės užuomazgų.
Kas verčia sunerimti, tai politinės atsakomybės stokos paveldimumas. Nuo šito niekas nėra apsaugotas – nepriklausomai nuo partinio bilieto, nepriklausomai nuo amžiaus. Ar tai būtų „jaunieji“ liberalai, ar tai būtų „bebrai“ iš kairės ir dešinės – iškreiptas visuomenės bei savęs joje supratimas nediskriminuoja.
Nėra geriausias signalas ir tai, kad didelė dalis politinių lyderių politinę atsakomybę vertina kaip nuosprendį ar pralaimėjimo įrodymą. Pats liudijau ir situacijas, kada klaidų pripažinimas buvo priimtas strateginiu lygmeniu, tačiau atėjus metui tai praktikuoti buvo atsitraukta. Ir nors negaliu šimtu vienu procentu garantuoti, kad mano strategija pasiteisintų, bet faktas, kad atsakomybės vengimo strategijos ilguoju periodu niekada nepasiteisina.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.