„Vsio zakonno“ išvertus pažodžiui nebus taip akivaizdu, kaip paaiškinus, kad tai yra samplaika iš „kieno valdžia, to ir įstatymai“ ir „teisėtumas be teisingumo“.
Minėtas požiūris aiškiai kūrė ir konstravo klanus, numatė, kad postai, valstybės įmonės patenka į atskirų jėgų įtakos sferas – patenka ir ten pasilieka. Grupuotės pripažįsta viena kitos teritorijas, į jas įprastomis sąlygomis nesikėsina. Dar daugiau – susitaria, kad patogios tvarkos neiškreips nesusipratimai vadinami rinkimais. „Lietuvos geležinkeliai“ – jau nuvalkiotas pavyzdys.
Tai yra daugiau nei idėja, tai – santvarka. Šitos santvarkos elementai niekur nedingo.
Taip, jūs esate teisūs: tai yra daugiau nei idėja, tai – santvarka. Šitos santvarkos elementai niekur nedingo. Politikų kaita netapo vertybių kaita: jaunieji politikai su nostalgija prisimena šitą tvarką nuoširdžiai atsidusdami: „O buvo tvarka“. Pavydu, aišku: galėjai tokiomis sąlygomis ne tik gyventi, bet ir klestėti, tereikėjo tinkamą partinį bilietą turėti, būti tinkamu politiniu jaunimu, tinkamai šlovinti ir tinkamai tostus vartoti.
„Vsio zakonno“ konkurentė skamba taip: „gyvenk ir leisk kitiems gyventi“.
Tokią idėją, esu tikras, girdite ne pirmą kartą. Klausinėjau protingesnių, iš kur ji kilo. Vieni man pasakojo, kad tai yra tarybinio nusikalstamo pasaulio, įteisintų vagių gyvenimo principas, kiti vartė jiems šventus raštus ir įrodinėjo šitą tiesą.
Vienas asmuo, ugdęs drąsią ateitį, karštai aiškino, kad nėra nieko blogo, jei politikas kažkiek dirba „sau į kišenę“. Sakė jis, kad tebūnie 15 proc. proceso vertės politikui, tegu jis tik dirba kokybiškai. Suprask, tada vilkas bus sotus, o avinai – laimingi.
Pavadinkime šitą požiūrį biologiniu. Išties, kaip iš gyvūnijos pasaulio: negali nustekenti aplinkos tiek, kad neišgyventum pats. Atvirkščiai, išlieki todėl, kad vienu ypu nesuvartojai viso, kas garantuoja tavo būtį. Aukštesnis instinktas – išlikimo – turėtų įjungti saiko jausmą.
Pastaroji mintis skirta savarankiškoms personoms. Matote, visų pirma ji skelbia, kad reikia mokėti gyventi – su(si)kurti gerovę. Skamba lyg laisvė: tu ir tavo kokybė leidžia įsiterpti į bet kurią sistemą, patekti į bet kurią valdžios grandį. Protekcijos tampa nebesvarbios, klanų teritorijos išblunka, sandorių kilmė ir priežastis – siekiamas rezultatas, ir jis partine, idėjine priklausomybe neapibrėžtas. Atėjai – pasiėmei – tavo – atėjo – atėmė – kito. Jaučiate grėsmę, agresiją? O ir turėtumėte, nes šita filosofija politinius pacifistus palieka užribyje.
Ar daug žinote žmonių, kurie pasirinktų konkuruoti vietoje tarpti? Prakaitą ir grėsmę vietoje patogaus gyvenimo kavyčių?
Bet atsakykite man sąžiningai: ar daug žinote žmonių, kurie pasirinktų konkuruoti vietoje tarpti? Prakaitą ir grėsmę vietoje patogaus gyvenimo kavyčių?
Bet kodėl kažkas turi teisę valdžią išnaudoti savo kišenei? Ar ne už tai, kad jis valdžią naudotų kitų gyvenimų gerinimui, jam mokama alga – alga iš mūsų sumokėtų mokesčių. Teisė skelbia, kad daikto duodami vaisiai priklauso daikto savininkui. Taip pat ir politiko sukuriama vertė turi priklausyti mums.
Rašau aš apie idealius modelius, kuriuos iškreipia kasdienybės realybė, pagardinta visais mumis – ir visomis mūsų baimėmis bei klaidomis. Gyvenimo matę man sako, kad realybė nuo popierinės teorijos skiriasi kompromisų kiekiu. Jei teorija kompromisą niekina, tai praktikuojantys gyvenimą nuo likimo slepiasi už kitų nugarų.
Esu dėkingas 15min.lt už eterį: sulaukiu gerokai daugiau abejonių ir klausimų, iš kurių dažniausias – „Tai kokia išvada?“. Jokios išvados ir šįkart, tik priminimas sau ir skaitytojui, kad savo individualius gyvenimus praktikuojame pagal kolektyvines taisykles.
