Greičiau netikiu ne žodžiais, bet juos metus iš metų kartojančiais. Įvairovės dėlei atsiranda koks nors naujas (nebe)alkanas veidas – kartoja tą patį. Viskas gražu ir sklandu, bet man skaitosi paviršutiniškai ir nenuoširdžiai, nes kalbančių gyvenimo praktikos dažnai ir labai skiriasi nuo jų žodžių.
Ne, ne kaltinimas: kalbėtojai atlieka ritualą, jų darbas yra sudėtingas: padaryti mums įspūdį tiek stiprų, kad patys, savo noru, atsiduotume į jų rankas – savo teisių ir kapitalo forma, be abejo.
Bet mane užgauna tokių kalbėtojų įžūlus ultimatumas: Sausio 13-osios proga deklaruok, kad eisi ginti Lietuvą tėvynę – paaukosi viską nepaisant nieko, pasakyk!
Remia jie mane prie sienos dėl valstybės gynybos, bet kaip Jupiteris supyksta, kai primenu, kad valstybė – teisinis vienetas. Tai tik viena iš galimų sistemų, kuri derina mūsų teises ir pareigas taip, kad kiekvienas iš mūsų galėtume gyventi geriausias savo gyvenimų versijas. Kiek šita siekiamybė derinasi su realybe, žinote patys.
Tėvynė – ar tai ne emocinis valstybės sinonimas? Simbolis, naudojamas literatūroje ir propagandoje. Bet, pasak protingesnių, aš nesuprantu, o kadangi nesuprantu, man ir neišaiškinsi.
Kas dar yra? Yra žmonės. Stengiuosi būti objektyvus – ir to objektyvumo esu verčiamas pripažinti, kad lietuviai neturi nieko išskirtinio – nieko išskirtinai gero ar blogo. Žmonės kaip žmonės.
Štai ir klausimai „proginiams patriotams“. Ar jūs eisite ginti teisinės konstrukcijos? Teritorijos, kurioje jūsų asmenybė nutiko atsitiktinai? Žmonių, kurių nemėgstate ir kuriais nepasitikite?
Neabejoju: absoliuti dauguma eitų kovoti su agresoriumi. Labai retas kuris skaičiuotų, kuo pasitiki, ar galvotų, koks tėvynės ir valstybės filosofinis santykis.
Eičiau į gynybą ir aš, bet ginčiau ne teisinę konstrukciją ar literatūrinę jos formą – ginčiau mūsų, viena kalba kalbančių, teisę patiems spręsti savo ateitį. Gal klaidingai, bet asmeniškai aš taip priimu per Sausio 13-ąją žuvusių aukas – už galimybę visuotiniame chaose kurti savo tvarką.
