Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Julius Naščenkovas: Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo – nutylėti niuansai

Kartu su prezidento rinkimais vyks ir Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Balsavimo lape bus pasiūlyta pritarti arba atmesti šitokią Konstitucijos 12 straipsnio redakciją: „Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda“. Kadangi Konstituciją pakeisti yra sudėtingiau negu išrinkti prezidentą – o ir rečiau šitas nuotykis vyksta, – siūlau atidžiau pasižiūrėti į siūlymus ir jo pasekmes.
Julius Naščenkovas
Julius Naščenkovas / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pradėsiu nuo akivaizdaus dalyko: kaip visada tai, kas yra po nosimi, dažnai tampa nematoma. Kalba eina ne apie Lietuvos pilietybės įgijimą ar atkūrimą, bet apie jos nepraradimą, t.y. išsaugojimą. Nes dabartinė situacija turėtų veikti taip: įgijai kitos šalies pilietybę – automatu netekai Lietuvos pilietybės. Ir nors yra dešimt išimčių iš bendros taisyklės, leidžiu sau supaprastinti; žinokime tai ir judėkime toliau.

Kitas dėmuo – tai „europinės IR transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės“. Ne veltui žodį „ir“ paryškinau: jeigu norima išlaikyti įgytą pilietybę, valstybė turi atitikti ABU, europinės integracijos ir transatlantinės organizacijos, kriterijus. Patikslinu: jeigu valstybė atitinka europinės integracijos kriterijus, bet neatitinka transatlantinės integracijos kriterijų (arba atvirkščiai), tuomet išsaugoti Lietuvos pilietybės jums nepavyks, nes tokia būsimo įstatymo raidė.

O dabar paprastais žodžiais apie tiek kartų minėtą integraciją. Transatlantinės integracijos kriterijai – tai valstybės narystė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO). Tuo tarpu europinės integracijos kriterijai yra valstybės narystė Europos Sąjungoje ir (ar) valstybės dalyvavimas Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarime; valstybės narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).

Taigi jeigu žmogus nori išsaugoti Lietuvos pilietybę, jis turi atsidurti valstybėje, kuri atitinka tris kriterijus: 1) yra NATO narė; 2) kartu yra ES narė arba EEE susitarimo narė; 3) ir dar kartu priklauso EBPO. Paspauskite ant šios nuorodos tam, kad patektumėte į Vyriausybės svetainę: joje išvardintos valstybės, patenkančios į ES, EEE, EBPO ir NATO.

Jeigu valstybė atitinka europinės integracijos kriterijus, bet neatitinka transatlantinės integracijos kriterijų (arba atvirkščiai), tuomet išsaugoti Lietuvos pilietybės jums nepavyks, nes tokia būsimo įstatymo raidė.

O čia – subendrintas sąrašas valstybių, kurios yra ES arba EEE ir kartu dar EBPO ir NATO: Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Vokietija. Galbūt pasigedote Suomijos, Švedijos ar Šveicarijos? O jos ne NATO narės. Kroatijos? Ne EBPO narė. JAV? Nustebinsiu: ji nepriklauso ES arba EEE.

Deja, taip nurodo įstatymo raidė – europinė IR transatlantinė integracija. Jeigu įstatymų leidėjas būtų buvęs atidus, jis būtų parašęs „europinė ir (ar) transatlantinė“, bet Konstitucinio įstatymo projektą pateikę Ramūnas Karbauskis, Arvydas Nekrošius, Guoda Burokienė, Antanas Vinkus, Juozas Imbrasas, Bronislovas Matelis, Žygimantas Pavilionis ir Agnė Širinskienė akivaizdžiai nebuvo atidūs.

Įvardinę šį niuansą judėkime prie kito momento – valstybės, kurių pilietybė suderinama su Lietuvos, buvo filtruotos ir remiantis istoriniu faktoriumi: europinės ir transatlantinės integracijos kriterijaus neatitinka tos valstybės, kurios kartu dalyvauja buvusios SSRS pagrindu sukurtose politinėse, karinėse, ekonominėse ar kitose valstybių sąjungose ar sandraugose. Ilgai ir nesėkmingai mėginau išsiaiškinti, ką reiškia „kartu dalyvauja“. Skurdus aiškinamasis raštas (štai nuoroda į jį) suprasti irgi nepadeda: tiesiog atkartoja Konstitucinio įstatymo projekto tekstą, ir tiek. Situaciją gelbsti tai, kad dauguma buvusių SSRS valstybių nepasižymi „europinės ir transatlantinės integracijos“ siekiu – bent jau šito teksto rašymo momentu.

Kodėl tokia apsauga? Tiesiai šviesiai: nuo Kremliaus. Šita taisyklė sukurta tam, kad Lietuvos piliečiai, nuvykę į Rusiją ar jai palankią valstybę, kurioje jų laukia priešiška indoktrinacija, negalėtų balsuoti taip, kad būtų žalinga Lietuvai. Apsauga – veiksminga, bet kartu ji padaro dar daugiau: užkardo ryšius tarp Lietuvos ir Rusijos. Pasikeičia Kremliaus politika, bet mūsų Konstitucinis įstatymas vis tiek lieka galioti. Kremlius sėkmingai susaisto Vengrijos valdžią ir per ją veikia mums priešiškai – mes tam priešnuodžių neturime.

Neturime, bet rasime? Rasime. Iki kito karto – ir šitas laikinumas, šokinėjimas nuo situacijos prie situacijos yra didelė pasiūlyto reguliavimo problema. Valstybių politika turi tendenciją kisti nepalyginamai greičiau negu galėtume reaguoti taisydami Konstitucinį įstatymą.

Kas lieka? Tik konstatuoti, kad referendumas papildomų teisių ir pareigų jokiai piliečių grupei nesukurs, nepriklausomai nuo jo baigties.

Įsivaizduokime, kad šitą specifinį produktą rinkėjai priima. Kaip pasikeis teisės ir pareigos tų, kurie įgis vienos iš išvardintų šalių pilietybę ir kartu nepraras lietuviškos pilietybės?

Iškart atmetu psichologinį momentą, nes jis nėra ištirtas. Nors girdime aibę spekuliacijų apie jausmus, kurie lankys „dvigubus piliečius“, bet kurie aplenkia „viengubus“, reikia pasakyti, kad tos kalbos yra nuojautų ir interpretacijų lygio. Galbūt kas nors matėte sociologinį tyrimą, elgsenos tyrimą, kuris duotų įžvalgų apie „dvigubų piliečių“ ryšių su Lietuvą matymą, apie to ryšio perkėlimą vaikams? Kodėl įstatymų leidėjas mano, kad šitas įstatymas „dvigubų piliečių“ ryšį Lietuvą kurs geriau negu, tarkime, lietuviška mokykla vietoje? Ar identiteto išsaugojimo programos? Nes taip nujaučia? Gėda ir pasakoti, kad mūsų įstatymų leidybos institucija vadovaujasi laikinų parlamentarų nuojautomis.

Kas lieka? Tik konstatuoti, kad referendumas papildomų teisių ir pareigų jokiai piliečių grupei nesukurs, nepriklausomai nuo jo baigties.

Todėl tikrai sunku šito referendumo nevertinti kaip išimtinai politinės komunikacijos triuko, skirto sukurti papildomas temas valdantiesiems ir papildomus kontaktus su suinteresuotomis grupėmis. Neturiu galimybės suskaičiuoti, bet gal kas nors sugebės įvertinti, kiek Referendumo komunikacijoje buvo premjero Sauliaus Skvernelio – jo veido, balso ir pavardės. Nujaučiu, kad Vyriausioji rinkimų komisija tokio darbo tikrai atsisakys.

Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais