Abejingumas
Politinės komunikacijos ekspertai, politologai ir patys politikai sako, kad vos pasibaigia vieni rinkimai, iš karto prasideda kiti. Vertingų įžvalgų duoda ir vartojimo psichologija, kuri rekomenduoja kurti ilgalaikį santykį su vartotoju, jį formuoti per vartotojui aktualių problemų sprendimo prizmę. Ar šios žinios – naujovė? Toli gražu: nuvalkiota tiesa verčiau. Ir ypač nuobodi ši tiesa yra verslo sektoriui, kuriam tai jau aksioma.
Bet politinių partijų veikla skiriasi nuo verslo. Galbūt ne taip ir ne tiek, kiek turėtų skirtis, bet vadybos kokybė skiriasi šviesmečiais. Partijose balansą turėtų rasti savanorystė ir asmeninė lyderystė, bet dėl aibės priežasčių – kultūrinė specifika, dalyvaujančių personų psichosocialinis portretas – balanso nėra. Strateginis planavimas paliekamas ne ekspertams, bet tiems, kurie pirmieji užsiima strategų pozicijas. O suplanuotų veiksmų įgyvendinimo nelydi nei atsakomybė, nei stebėjimo-mokymosi refleksas.
Strateginė partijos veikla, kurios centre turėtų būti visuomenės ir valstybės interesai, tampa antraeile.
O kur dar tas pašėlęs gyvenimo tempas? Juo gyvenimas įvairesnis, tuo lengviau žmonės susikoncentruoja į save: jų kasdienybė pradeda rodytis svarbesnė už kitų, jų sprendimai ir netgi mintys – dominuojančios reikšmės. Strateginė partijos veikla, kurios centre turėtų būti visuomenės ir valstybės interesai, tampa antraeile. Taip dėmesys rinkėjui pasitraukia į trečią planą.
Propaganda
Todėl į kitą – intensyvios propagandos – stadiją įžengiama gerokai šlubuojant. Pasirodo, kad santykis su rinkėju buvo arba nesukurtas, arba palaikytas labai chaotiškai. Paprastas auditas parodo, kad investicijos buvo nenuoseklios, partinė linija reikalauja „rinkiminio atnaujinimo“, o partijos ir jos vedlių reputacija kelia daug iššūkių.
Ir tada mėginama pralenkti ar bent jau pasivyti laiką – beveik vienu metu į eterį paleidžiama milžiniška informacijos dozė. Nepersistengusios su tyrimais ir auditorijos segmentavimu, partijos pasileidžia į „catch all“ tipo lenktynes – prisidengdamos paskubomis paruoštomis taktikomis, jos taško laiką ir pinigus intensyviau negu auditorijas gali įsisavinti jų pastangas.
Patarlė primena, kad „kur trumpa ten trūksta“ – įtampoms ir chaosui susidėjus, politinė komunikacija iš esmės užleidžia vietą reklamai. Partijos ir kandidatai tampa kaip batonai ar tamponai – reklamuojami pasitelkus tradicinius pardavimų skatinimo sprendimus. Kas nebūtų blogai savaime: reklama irgi turi vietą politinėje komunikacijoje, bet kaip papildinys, jokiu būdu ne kaip dominuojantis elementas.
Partijos ir kandidatai tampa kaip batonai ar tamponai – reklamuojami pasitelkus tradicinius pardavimų skatinimo sprendimus.
Taip dalykai ir klostosi: apatija ir menka komunikacija lemia silpnus ir komplikuotus santykius; visą tai mėginama reanimuoti užgožiančia reklama; ir paskui pykstamasi, kodėl rezultatai nustebino pačiais įvairiausiais pjūviais.
Prablaivėjimas
Nuostaba įprastai įgarsinama klausimu „kas balsavo už XXXX partiją/veikėją?“. Klausimas eina su nelabai gerai nuslėptu pasipiktinimu, kad balsuota neteisingai – ir vėl ne už tuos. Kaip greitai pamirštama, kad yra balsuojama ne tik už kažką, bet ir prieš kažką.
Turiu nuojautą, pagrįstą šiek tiek statistikos, kad Lietuvoje „už“ balsuoja gerokai mažesnė žmonių dalis, negu balsuoja „prieš“. Dar daugiau: dalis mano kalbintų politikų ir komunikatorių nemato didelio skirtumo, kokiu pagrindu atėjo balsas – palaikant partiją ar, atvirkščiai, baudžiant kitą. Ilguoju laikotarpiu toks tamsumas jiems kainuoja labai daug, pradedant balsais ir ištekliais, baigiant jų pačių reputacija.
Partijos ir politikai gyvena ne tik intelektinėje, bet ir statistinėje prieblandoje: tik nedidelė dalis daro tyrimus, įvairaus pobūdžio apklausas ar kitaip surenka duomenis. Dauguma remiasi pasenusiomis prielaidomis, tokiomis kaip „pirma sotus, paskui kultūringas“ ar abejotinai supaprastintomis „kokio vado nori lietuviai?“ apklausomis. Nustebimas tokiose sąlygose – bene natūraliausia reakcija įmanoma.
Įskaičiuokime ir iki balsavimo nueitą kelią: didesnę kadencijos dalį trunkantį abejingumą ir tada smūgines reklamos kampanijas. Įspūdingiausia yra tai, kad niekas negali pasakyti, kaip tai iškreipia suvokimą ir pasirinkimą. Akademikai ir praktikai spėlioja, tikiu, gana sėkmingai, bet jų spėjimai dar toli nuo žinojimo.
Tokia situacija beveik garantuoja, kad ydingas rinkimų ciklas – abejingumas, propaganda, prablaivėjimas – kartosis vėl ir vėl.
Paskutinė detalė – bene problemiškiausia: po viso šito ydingo kelio neatsiranda vietos refleksijai ir pamokoms. Dar neteko sutikti rinkimų štabų, kurie į tokio tipo mokymąsi žiūrėtų atsakingai. Suprantu, kodėl: iškart išsirikiuoja eilė „galvų reikalautojų“, kuriems rinkimų štabo nesėkmė yra galimybė pažeminti kitus ir iškelti save – lygiai taip pat, kaip padarė jų pirmtakai; kaip, tikėtina, nutiks ir jiems patiems. Tokioje aplinkoje mokymuisi erdvės nėra – tik išlikimui.
Nėra ne tik erdvės – nėra laiko, nėra metodikos, nėra žmonių ir dėl viso to, ko nėra, esantiems pradeda trūkti prasmės. O tokia situacija beveik garantuoja, kad ydingas rinkimų ciklas – abejingumas, propaganda, prablaivėjimas – kartosis vėl ir vėl.
Julius Naščenkovas yra „Politinės komunikacijos instituto“ vadovas.
