Ką pirmiausia noriu padaryti, tai nuimti misticizmą nuo sąvokos „valstybė“. Pamėginkite į valstybę žiūrėti lyg į ... laiko persukimą pavasarį ir rudenį – kaip į mūsų tarpusavio susitarimą. Lengva užsimiršti, kai su pasu gimsti ir miršti – valstybė lyg oda, nuolatos esanti ir be tavo pastangų. Ar tikrai? Juk valstybė yra susitarimas, teritorijoje gyvenančių apsisprendimas savo naudai dalį laisvės ir kapitalo sudėti į bendrą katilą; mokėti to katilo administratoriams už tai, kad jie efektyviausiai įmanomai teiktų viešas paslaugas: švietimą, saugumą, gydymą, susisiekimą.
Ir nors Lietuvoje niekaip nereikia patvirtinti, kad sutinki prisijungti prie valstybės, mokėdamas mokesčius tu kaskart pratęsi kontraktą; priimdamas viešas paslaugas pratęsi savo įsipareigojimus; atsisakydamas pilietybės kontraktą nutrauki.
Toks požiūris valstybę leidžia matuoti ne vyčiais, bet kur kas objektyvesniais parametrais, pavyzdžiui, per piliečio gyvenimo kokybės prizmę.
Antras elementas, kuriuo siūlau suabejoti, yra „tikros politinės klasės“ poreikis. Jeigu teisingai suprantu V.Laučių ir kitus, kalbančius apie „politinę klasę“, jie žmogų-politiką konstruoja iš kelių dalių: vertybinės-filosofinės ir funkcinės. Dėl pastarosios diskusijoms daug erdvės nėra: kalbame apie gebėjimus administruoti dalį mūsų laisvių; priskirti mums pareigas; skirstyti per mokesčius į bendrą katilą sunešamą kapitalą. Moralinė funkcijų atlikimo pusė – tai ir yra vertybinis-filosofinis žmogaus-politiko aspektas. Valstybė, kurioje galioja stipresniojo teisė? Valstybė, kurioje visiems pagal poreikį?
O gal valstybė, kurios tikslas – maksimizuoti kiekvieno galimybes? Variantų yra daug ir visi yra bent kažkiek prognozuojami. Beje, kuo toliau, tuo labiau prognozuojami: kuriamos vis tikslesnės formulės, leidžiančios įvertinti piliečių elgseną (įprastas terminas būtų vartotojų psichologija). Sparčiai artėjame prie to momento, kada valstybė ir skirtingos jos versijos bus iš tikrųjų palyginamos: turėsime galimybę įvertinti, kaip kinta visuomenės gyvenimo kokybė pasirinkus vieną ar kitą teisių/pareigų/kapitalo skirstymo modelį vidutiniu ir ilgalaikiu periodu.
Iš dalies aptariau ir trečią elementą – „politinę viziją“. Rudens pabaigoje su kolegomis rengdami politinės komunikacijos strategiją vienam iš ryškesnių Lietuvos politikų daug dėmesio skyrėme vizijai. Tik vietoje šamanizmo seanso mes darėme sąžiningą auditą: kokios silpnybės? kokios stiprybės? kaip jas šalinti/stiprinti vidutiniu periodu kintančioje konkurencinėje aplinkoje? Nežinau, kaip V.Laučius vertina strategiją „Lietuva 2030“, kokia jo nuomone apie Lietuvą kaip Drąsiųjų šalį su Gintarine širdimi. Mane asmeniškai šitos pozicijos nuoširdžiai liūdina būtent dėl šamanizmo gausos, dėl nulinės kaštų-efektyvumo analizės; dėl valstybės mistifikavimo.
Ketvirtas elementas, į kurį galima pasižiūrėti ir kitaip – „savanaudiškų interesų“ nuodėmė. Antropologai tegu nesupyksta dėl mano paviršutiniškumo, bet hipotezė tokia: statistinis žmogus yra sociali būtybė, linkusi bendradarbiauti su kitais, o nelaimės akivaizdoje ne tik kooperuotis, bet ir pasiaukoti. Dar daugiau: randu šaltinius, kurie skelbia, kad ne konkurento sunaikinimas, o būtent bendradarbiavimas yra „sveikesnis“ tiek individui, tiek visuomenei in corpore.
Todėl stengiuosi sau priminti: vieno žmogaus laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė. Kad neperdengtų galva nuolat ieškant balanso, turime teisinę sistemą, saugumo ir jėgos struktūras. Tačiau balanso dar neradome.
Mano supratimu, to balanso vis dar nėra, nes į valstybę, politikus ir ateitį žiūrime mistifikuotai. Ne per funkcijas ir objektyvius rodiklius, net ne per ilgalaikes strategijas – o per abstrakčiai interpretuojamas sąvokas ir kolektyvinę atsakomybę.
Neturėjau tikslo reanimuoti V.Laučiaus Sąjūdžio versiją. Lygiai taip pat nenoriu tos versijos kritikuoti. Siūlau į ją žiūrėti kaip į etapą – svarbų, tačiau tikrai ne paskutinį. Kartu politikus, valstybę bei save joje vertinti be mistikos, analizuoti kaip vis labiau kontroliuojamus procesus.
Julius Naščenkovas yra VšĮ Politinės komunikacijos institutas vadovas.
