Girdėdamas tokius V.Pranckiečio vertinimus, noriu jų autorių paklausti, kas yra geras parlamento vadovas? Neabejotinas etalonas – Česlovas Juršėnas. Jis turėjo du būtinus parlamento pirmininko gebėjimus: idealiai išmanė procedūras (ne vienos iš jų pats buvo bendraautorius) ir buvo atidus žmogus.
Jeigu jums teko stebėti V.Pranckiečio vedamą Seimo posėdį, tikrai matėte skirtumą tarp V.Pranckiečio ir Č.Juršėno. Nesakau, kad V.Pranckietis yra nemalonus žmogus – tik atkreipiu mūsų visų dėmesį į faktą, kad parlamentinės procedūros jam vis dar yra naujos. Gebėjimo derinti skirtingų frakcijų interesus ir reguliuoti teisės akto priėmimo procesą atotrūkis nuo Č.Juršėno pavyzdžio yra pakankamai didelis, kad „geras parlamento vadovas“ sakytume su išlygomis – pripažindami naujo žmogaus teisę klysti.
Ypač gerai darbo kokybė matosi tada, kai posėdį perima V.Pranckiečio pavaduotoja Irena Šiaulienė. Ji kur kas geriau valdo situaciją ir išmano Seimo subtilybes – rašytines ir ne. Greitai supranti, koks vis dar svetimas Seime yra V.Pranckietis. Kolegos sako, kad kiti parlamento nariai „užuodžia“ V.Pranckiečio laikinumą: daugelis nustebtų sutikę jį Seimą ir po 2020 metų rinkimų.
Dėl to kur kas lengviau V.Pranckiečio pirmininkavimą lyginti ne su Č.Juršėno, bet su Vydo Gedvilo, kuris Seimui vadovavo 2012-2013 metais. Kaip ir V.Pranckietis, taip ir V.Gedvilas buvo pažengę savo srityse – lyg ir viską įrodę, lyg ir pasiekę savo srities ekspertų statusą. Ir tada abu pateko į Seimą, kuriam kiekvienas pamėgino pritaikyti savo ekspertizę: V.Gedvilas vis stengėsi būti treneris, o V.Pranckietis tarsi tikėjosi, kad pasėjus savus (parlamentinė dauguma) pjauti liks tik pergales. V.Gedvilo pirmininkavimą ištiko logiška pabaiga: jis tapo Seimo vicepirmininku. Tuo tarpu V.Pranckietis atrodo patenkintas savo mokymosi procesu ir atkakliai nori jį tęsti.
Panašu, kad R.Karbauskis greičiau už kitus suprato, kad atiduoti postą ar kitą jėgos svertą už V.Pranckiečio politinę edukaciją yra neverta.
Tačiau ko vertas besimokantis pirmininkauti Seimo pirmininkas? Prestižas, žinoma, smagu, tačiau mes puikiai žinome, kaip skeptiškai į reputacijos klausimus žiūri R.Karbauskis, ne kartą vietoje gero vardo rinkęsis apčiuopiamus dalykus.
Panašu, kad R.Karbauskis greičiau už kitus suprato, kad atiduoti postą ar kitą jėgos svertą už V.Pranckiečio politinę edukaciją yra neverta. Iš tikrųjų: „augantis“ Seimo pirmininkas visada turėjo tos pačios I.Šiaulienės ir kitų kolegų paramą – kolegų, kurie dalyvaus koalicinėje sutartyje su R.Karbauskio frakcija. Logiška: verčiau atiduoti postą „draugams iš išskaičiavimo“ ir gauti užtikrintą rezultatą, negu pasilikti postą, kuris be „draugų iš išskaičiavimo“ sudėtingose situacijose norimo rezultato neduoda.
Nežinau, ar šitą logiką V.Pranckietis supranta, bet akivaizdu, kad savo poreikius jis laiko aukštesniais už R.Karbauskio ir jo frakcijos. O tai – netoleruotina, kaip įrodo Povilo Urbšio, Justo Džiugelio ir kitų pavyzdžiai. Paklusimas ir lojalumas – tokių R.Karbauskio bruožų V.Pranckietis negalėjo nežinoti, reiškia, jis buvo pasiruošęs konfliktui ir į jį ėjo sąmoningai. Jeigu ne, tuomet Seimo pirmininką tektų keisti skubiai: jis būtų pavojingai nenuovokus.
Jeigu dabartinis Seimo pirmininkas yra adekvatus ir į konfliktą ėjo suvokdamas aplinkybes, būtų įdomu jo paklausti, kaip jis pats vertina savo darbą. Kuo jis paaiškintų sprendimą „mokytis eigoje“ – ar tai, jo nuomone, tikrai yra geriausia, kaip jis gali pasitarnauti Lietuvai ir parlamentui?
Kol R.Karbauskis stengiasi surinkti balsus V.Pranckiečio atstatydinimui, Seimo opozicija šypsosi: palikti V.Pranckietį dabartinėse pareigose būtų „ėjimas žirgu“. Keliaguba pergalė: nuolat nervingas R.Karbauskis, papildomi ir netikėti stabdžiai LVŽS iniciatyvoms, neišvengiama trintis ir destrukcija valstiečių gretose, lengvesni ir vaisingesni opozicijos ir Seimo vadovybės kontaktai.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
