O ir tas nuolat lydintis jausmas, kad sumoki mokesčius, bet atgal negauni pakankamai: valstybės veikla netenkina, apklausos rodo nepasitikėjimą valdžios institucijomis.
Apmaudas suprantamas, nes valstybę ir turime vienam tikslui: kad būtų organizuotai suteikiamos mums, t.y. visuomenei, reikalingos paslaugos. Vieni įsitikinę, kad paslaugos nekokybiškos dėl pinigų stokos, kiti – dėl nekokybiškos pinigų ir procesų vadybos.
Pirmųjų sprendimas tokiai situacijai yra didesnis turto perskirstymas. Iš valstybės laukiama intensyvaus dalyvavimo: aktyvios mokesčių politikos, rinkų reguliavimo, įvairių viešų paslaugų teikimo. Vadovaujamasi supratimu, kad visi yra susiję, taigi ir turtingas tokiu tapo ne be valstybės ir visuomenės indėlio. Juo „kokybiškesnė“ bus visuomenė, tuo ir turtingajam bus geriau, todėl jo darbo vaisių perskirstymas kitų naudai yra ir jo naudai.
Kiti įrodinėja priešingai: tiktai turtingojo sėkmė ir absoliuti laisvė įkvėps kitus gyventi geriau, tuo tarpu valstybė tik smukdo visus iki vienodai žemo lygio. Visus – žmones ir ekonomiką – todėl kuo valstybės mažiau, tuo geriau. Pastarieji įtikinėja privatizuoti viešas paslaugas ir kiek įmanoma mažinti valstybės dalyvavimą. Tikimasi, kad savininkiškumas užtikrins efektyvumą, kuris ir iškeliamas kaip tikslas bei siekiamybė.
Abu minėtus požiūrius galima subendravardiklinti iki vieno žodžio „atsakomybė“ ir klausimo piliečiams: kokiu tikslu jūs dalyvaujate šitame susitarime, dar kitaip vadinamame „valstybė“?
Jeigu esate darbdavys, jeigu savo kovą dėl vietos po saule vertinate sėkmingai, įtariu, jums neypatingai reikia, kad „valstybė“ rūpintųsi jumis. „Savo laimės kalvis“ – ar ne taip apie mus sako – ir mums nereikia, kad kas nors būtų atsakingi už mus: ačiū, mes patys.
Ar teko girdėti apie eksperimentą, kada dviejų vienas kito nepažįstančių žmonių buvo paprašyta tarpusavyje pasidalinti 10 dolerių?
Ir noras bei galimybės prisiimti atsakomybę už kitus – jis labai ribotas. Mandagiausi sako, kad „padės kitam padėti sau pačiam“, o nuoširdesni kalba Laisvos rinkos instituto žodžiais: vienintelė verslo atsakomybė – uždirbti pinigus.
Bet jeigu tariamas ir tikras konkurencines kovas, kaip ir sėkmę jose, matote kitaip nei intensyviausia ir aktyviausia visuomenės dalis, labai tikėtina, kad ir į valstybės paskirtį žiūrėsite kitaip.
Ne tik žiūrėsite: kitokie bus jūsų lūkesčiai, kitaip vertinsite valstybės sėkmę. Jums atrodys suprantama, kodėl turintys daugiau turi daugiau duoti. Dar daugiau: tai jums atrodys sąžininga.
Ar teko girdėti apie eksperimentą, kada dviejų vienas kito nepažįstančių žmonių buvo paprašyta tarpusavyje pasidalinti 10 dolerių? Vienas turėjo pasiūlyti dalybų proporciją, o kitas galėjo sutikti arba ne. Derybos leidžiamos nebuvo: arba iškart priimi kad ir vieną dolerį ir tampi doleriu turtingesnis, arba atmeti siūlymą ir abu, siūlytojas ir gavėjas, išeinate su nuliu.
Pasirodė, jei gavėjas nuspręsdavo, kad jam siūloma nesąžiningai mažai, pvz., 1-3 doleriai, jis nenorėdavo siūlytojui palikti nesąžiningai daug ir mieliau pasirinkdavo nieko negauti, tačiau ir kitam nieko neduoti.
Mokesčiai – mūsų pasirinktos tarpusavio sugyvenimo formos kaina. Jeigu ji bus nesąžiningai didelė vieniems, o kitiems – nesąžiningai maža, atmetimo principas yra garantuotas.
Tačiau mūsų mokestinę sistemą dėliojantys asmenys sąžiningumo elementą atmetą: kaip jį įtraukti į ekselio lentelę? Kaip užtikrinti, kad mažiau sau ir kitiems sukuriantys nepradėtų piktnaudžiauti mažesniais mokesčiais? Kad jie nepavirstų tinginiais, parazituojančiais darbščiųjų ir sėkmingųjų sąskaita – o pastarieji, dėl vis didesnių mokestinių išlaidų neprarastų savo veiklumo? Tai juk būtų nesąžininga!
Mano supratimu, ekonomistai ir buhalteriai vieni atsakymų į tokius klausimus ir neras. Bet tam ir yra socialinė politika, švietimas ir gerovės valstybės modeliai – saugikliai, kad tarpusavio sugyvenimas būtų ne kažkieno sąskaita, o bendra sąskaita.
Todėl nuoširdžiai palaikau Algirdo Syso atkaklumą dėl progresinių mokesčių: laikas pripažinti, kad egzistuojanti sistema nėra vienintelė ar absoliuti, ir įsitikinti, kad tokios sistemos pakeitimai – paprastesni ir greitesni, nei iki šiol atrodė.
Bet lygiai taip pat garsiai kartoju: mokesčių tarifai, atsieti nuo socialinės politikos ir kitų piliečių tarpusavio santykių, nėra politika – tai tik eilinės teisės aktų pataisos, kurių rezultatas nebent atsitiktinumo dėka bus panašus į sąžiningą kiekvieno iš mūsų mokestį už valstybę.