Kokie deklaruoti ketinimai?
Nepakenks prisiminti, kad vienkartinė išmoka neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms atkeliavo ne pavieniui, bet iš keturių įstatymų paketo, kurio autoriai skelbia siekį „sušvelninti dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos kilusias socialines pasekmes ir finansinėmis priemonėmis paremti pažeidžiamiausias gyventojų grupes, užtikrinant adekvačią pajamų apsaugą“. Tai – Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams, Išmokų vaikams, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir Vienkartinės išmokos socialinio draudimo pensijų ir šalpos išmokų gavėjams įstatymai. Autorių žodžiais, „kadangi kitomis priemonėmis yra skiriama pagalba ieškantiems darbo ar netekusiems pajamų dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos plitimo grėsmės, šiuo [Vienkartinių išmokų įstatymo] projektu siūloma suteikti papildomą paramą tikslinei asmenų grupei, t. y. neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms“.
Skurdo statistika
Aiškinamajame rašte pateikiami ir liūdesį keliantys duomenys:
Statistikos departamentas nurodo, kad skurdo rizikos riba – 345 eurai žmogui, o ties ja gyvena arba ją peržengia apie 645 tūkst. šalies gyventojų. Skaičiai kalba patys už save: negalia ir senatvė yra tiesiausias kelias į skurdą. Paminėtos visuomenės grupės yra išties nepavydėtinoje situacijoje, o jų padėties gerėjimas metai iš metų yra labiau teorinis negu praktinis.
Kiek kam skauda?
Premjeras Saulius Skvernelis kalbėjo apie papildomas senjorų ir neįgaliųjų išlaidas apsaugos priemonėms, kažkas iš valdančiųjų – apie netektą galimybę parduoti užaugintas petražoles ir taip prisidurti eurą kitą. Daug tiesos ir psichologų pozicijoje, kad turint nykstamai mažas pajamas ir nuolatos gyvenant neužtikrintume dėl ateities, 200 eurų yra gaivus oro gūsis.
Šio klausimo nuošalėje palikti ekonomistai, bankininkai ir mokslininkai, buvo iš esmės vieningi: neįgalieji ir senjorai nėra labiausiai nukentėjusi auditorija. Nurodomos kitos žmonių grupės, kurių pajamos smuko labiau, o neigiamas vartojimo galimybių pokytis yra gerokai didesnis, negu vienkartinę išmoką gausiančių: privataus sektoriaus samdomieji darbuotojai, taip pat užsiimantys savarankiška veikla.
Ypatingo dėmesio turėtų sulaukti jaunos šeimos: susitraukę biudžetai reiškia ne tik nepatenkintus poreikius šiandien – valdžios galvos turėtų nerimauti ir dėl ilgalaikių iššūkių, kurie tokias šeimas ištiks.
Netyčiukas?
Aišku tai, kad neįgalių ir senjorų auditorija nėra nei pirminė, nei antrinė pagal žalą, patirtą dėl COVID-19. Ne karantinas ir apsaugos priemonių poreikis šias grupes įstūmė į skurdą, o sistemingas abejingumas šių žmonių buičiai ir gyvenimo kokybei. 200 eurų – pozityvus, bet menkas lašas jūroje. Ir įkris jis kaip tik prieš Seimo rinkimus – sutapimas tai, atsitiktinumas ar planas paveikti neįgalius ir senyvo amžiaus rinkėjus?
Ne karantinas ir apsaugos priemonių poreikis šias grupes įstūmė į skurdą, o sistemingas abejingumas šių žmonių buičiai ir gyvenimo kokybei.
Taigi, data – tiek S.Skvernelis, tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis laikosi pozicijos, kad anksčiau pervesti 200 eurų niekaip nepavyks: darbuotojai pernelyg užsiėmę. Sako, kad tikrai norėtų anksčiau, tačiau nėra galimybių: sistema neleidžia.
Jeigu gyvenimą vis dar skaičiuotume medine skaičiavimo lenta ir reikėtų vartyti popierinius gyventojų sąrašų tomus, šitas paaiškinimas būtų logiškas: iš tikrųjų nespėja. Tačiau laikais, kai visi gavėjai yra duomenų bazėse, o pinigai – skaitmeniniai, toks argumentas yra kažkur tarp nesąmonės ir įžeidimo.
Kadangi mano žinojimas – ribotas, paklausiau vieno sistemoje dirbančio žmogaus, ar valstybė galėtų padaryti mokėjimus anksčiau negu rinkimai. Atsakymas buvo paprastas: net ir su esama griozdiška sistema – galėtų.
Pamažu tampa aišku: kuriamas dirbtinis vėlavimas. Ir kuriamas ne iš negebėjimo administruoti sistemą, bet, atvirkščiai, pasinaudojant galimybe reguliuoti sistemos (ne)veikimo spartą ir kryptį
Išbandymas valdžia
Neturėtų mūsų stebinti tai, jog valdžia panaudoja prieinamus instrumentus tam, kad užtikrintų savo išlikimą. Prieš galimų permainų momentus valdžios instinktas užsitikrinti galios centrų prielankumą yra paveldimas, su visomis geromis ir blogomis tradicijomis perduotas iš vienos politikų kartos kitai.
Pataikavimas rinkėjams nėra nauja praktika – paprastesni į tai investuoja savo pinigus, įžūlesni prasisuka su viešais resursais.
Valdžiai, veikiančiai sisteminių problemų sąlygomis, gyvybiškai svarbu save pateisinti – ir jeigu tos valdžios atstovai save suvokia kaip neišvengiamą bei vienintelį gėrį, jie nuoširdžiai nemato nieko blogo užtikrinti savo perrinkimą tų pačių rinkėjų sąskaita.
Išbandymas laisve
Sugebėti atskirti tikruosius galios turėtojo interesus nuo viešai deklaruojamų – esminis išbandymas kiekvienam piliečiui. Visa ko pradžia – ilgalaikių interesų apsibrėžimas. Jeigu tokių nėra, jeigu žvilgsnis į gyvenimą baigiasi ties čia ir dabar, tada ne tik už 200 eurų balsą galima parduoti, bet ir už gerokai pigiau.
Vartotojai iš kartos į kartą mokomi būti ne orūs, bet sotūs, o apie orumą postringauja sočiausieji iš mūsų.
O kažkuris iš valstiečių su gudria šypsenėle retoriškai klausė: negi jūs taip nupiginate pilietį, kad už 200 eurų jis pakeistų savo nuomonę? Žinoma, pilietis nepakeistų. Tačiau tik perkelkite žmogų iš piliečio į vartotojo amplua, ir pamatysite, kad nemokami ledai, smagus koncertas ir pačios pigiausios smulkmenos daro didžiulę įtaką. Kodėl? Nes vartotojai iš kartos į kartą mokomi būti ne orūs, bet sotūs, o apie orumą postringauja sočiausieji iš mūsų.
Tačiau aš, kaip nepataisomas optimistas, tikiu, kad kritinis požiūris į valdžios sprendimus ir gyvenimą apskritai nėra dingęs. Jis yra prislopintas ir nebūtinai pasireiškia kaip pirmoji reakcija – koks sveikas protas sąmoningai ieško nusivylimų? Tačiau šiek tiek kantrybės ir geranoriška pagalba išgryninant faktus gali įveikti ir už labai brangiai perkamą abejingumą.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
