Komforto svarba akivaizdžiausia tada, kai jo nėra. Doras tvarkietis – amžinoje vado gynyboje, nuolatinėje kovoje su sistema. Jis pasmerktas būti „alternatyva“. Tokia partijos logika – būti opozicija.
Kas iš tos logikos liko, patys suprantate: TT yra valdančiosios daugumos dalis. Jau seniai buvo aišku, kad vardan Rolando Pakso reabilitavimo yra atsisakoma bet kokio išskirtinumo – net ir pats vadas kalbose mini ne ideologiją, bet bendrąsias vertybes.
Partijos pirmininkas R.Paksas yra vienintelis ir paskutinis elementas, jungiantis TT. Taip, jo kovos su sistema, pasipriešinimo savitai suvokiamai neteisybei vėliava – skylėta, išblukusi ir pusiau nuleista. Ir visgi – net tokia vėliava yra vėliava.
Partijos pirmininkas R.Paksas yra vienintelis ir paskutinis elementas, jungiantis TT.
Pakeitus partijos pirmininką iškart kyla klausimas – o kas toliau? Atsakymas akivaizdus: strategijos keitimas. Detalės, kaip būtų keičiama strategija, nėra svarbios, nes vienintelis kitas potencialus partijos pirmininkas buvo konkretus: TT – sisteminė partija.
Įsivaizduoju scenarijų, kuomet naujas pirmininkas ateina kartu su strategija ir planu, kaip ją „parduoti“ skyriams ir asmenybėms. Teoriškai tai galėtų išgelbėti partiją nuo pabaigos.
Priešingu atveju partija išsivaikščiotų: logiškas vadybininkas Valentinas Mazuronis stokoja tos auros, kurią turi R.Paksas. Įtariu, stokoja ir finansinių šaltinių, reikalingų partijai. Būkite nuoširdūs: negi yra sunku įsivaizduoti V.Mazuronį tėvsąjų, socdemų, valstiečių gretose? Ne – ir tai yra problema: jis neturi išskirtinumo, taip reikalingo sėkmingai prekybai viltimi. Arba R.Pakso stiliumi: „kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“.
Ar kas nors pasikeistų, jei TT išnyktų iš politinio žemėlapio? T.y. ar yra auditorija, kurios interesams atstovauja išimtinai TT? Atsakydami išgirskite ir šį klausimą: ar yra auditorija, neteisybių prieš save patirtį matanti R.Pakso personaže?