Julius Šimkūnas: Gerovės valstybės modelio „liberalėjimas“ Lietuvoje

Pasirinktas gerovės valstybės tipas yra diegiamas nenuosekliai. Viena vertus, šalyje dar yra mažas socialinių paslaugų prieinamumas, pakankamai maži socialinio draudimo išmokų dydžiai, yra diegiamas paraleliai veikiantis privatus socialinių paslaugų sektorius.

Kita vertus, mokesčiai gyventojams nėra mažinami. Dreifuojama link liberalaus modelio, link laisvos rinkos principais paremtos socialinių paslaugų ir draudimo sferos, bet galutinis rezultatas fokusuojasi į kelių modelių samplaiką, kai pasekmės gali būti žalingos visuomenei, mažinti pasitikėjimą valstybe ir didinti socialinę atskirtį.

Konservatyvusis gerovės valstybės modelis akcentuoja šeimą, kaip pagrindinį asmens socialinį ramstį, todėl socialinės paslaugos yra mažiau išplėtotos, socialinės išmokos ir draudimas siejamas su gaunamu atlyginimu ir yra skiriamos darbo pajamas turintiems arba turėjusiems piliečiams.

Lietuvoje socialinių paslaugų ribotumas reiškiasi tuo, kad ikimokyklinių ugdymo įstaigų, darželių, senyvo amžiaus žmonių priežiūros įstaigų sferos yra menkai išplėtotos. Pastarąjį dešimtmetį ši tendencija, ypač didmiesčiuose, skatina liberaliojo modelio vystymąsi. Vilniuje, augant miesto populiacijai, nei valstybinių darželių, nei mokyklų tinklas nebuvo rimtai plečiamas kelis dešimtmečius, ir taip susidarė paklausa privačioms ugdymo įstaigoms. Buvo įvestos išmokos namų ūkiams, kurie turi pakankamai pajamų, kad savo vaikus galėtų leistį į privatų darželį.

Tokia parama pasiturinčioms šeimoms nėra priskirtina jokiam gerovės valstybės modeliui, tai galėtų būti laikoma nebent balsų pirkimu, kuris pasižymi ir dar vienu požymiu – didina socialinę atskirtį visuomenėje.

Susidaro situacija, kai su tokiu pačiu mokestiniu lygiu gyventojams valstybinės socialinės paslaugos tampa vis mažiau prieinamos, o tai, be jokios abejonės, didina paskatas vengti mokėti mokesčius ir didina šešėlio mastą šalyje.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų poreikio patenkinimas tampa itin svarbus, kai tuo pačiu metu mažinama vaiko priežiūros atostogų trukmė ir išmokos. Teigiama, kad taip siekiama tėvus greičiau sugrąžinti į darbo rinką. Periferijoje uždarinėjamos mokyklos teigiant, kad norima užtikrinti efektyvesnį mokyklų tinklo veikimą. Valstybė nusimeta dalį socialinių paslaugų naštos, tačiau gyventojams mokesčiai nėra mažinami.

Susidaro situacija, kai su tokiu pačiu mokestiniu lygiu gyventojams valstybinės socialinės paslaugos tampa vis mažiau prieinamos, o tai, be jokios abejonės, didina paskatas vengti mokėti mokesčius ir didina šešėlio mastą šalyje. Viešai deklaruojamas noras tėvus greičiau gražinti į darbo rinką yra nieko vertas, jei nėra užtikrinamas valstybinių darželių prieinamumas.

Kita gerovės valstybė sritis yra socialinio draudimo sistema. Lietuva iš SSRS laikų „paveldėjo“ daugybę asmenų, kurie jau buvo pensinio amžiaus, tačiau buvo nieko nemokėję į naujai susikūrusios nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistemą, todėl buvo įmanomas tik konservatyvusis socialinio draudimo modelis, kai dirbantieji moka įmokas, o pensininkai gauna išmokas.

Tačiau ir šioje, svarbiausioje socialinio draudimo sistemos grandyje, judama liberalaus modelio link. Tai yra nulemta Lietuvos demografinės situacijos. Lietuvoje dėl mažėjančio gimstamumo ir emigracijos susidaro situacija, kai vis mažėjantis skaičius dirbančiųjų turi išlaikyti vis didėjantį skaičių pensinio amžiaus asmenų. Tikintis išvengti SODROS nemokumo ateityje, buvo sukurta II pensijų pakopų sistema.

Didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams atsirado galimybė papildomai kaupti II pakopos pensiniuose fonduose ir užsitikrinti orų gyvenimą senatvėje. Tačiau ši pensijų kaupimo pakopa išvirto į liberalizavimo farsą.

Visų pirma, visi dirbantys asmenys buvo automatiškai priskirti kaupti II pakopos pensiniuose fonduose. O kai gyventojams buvo duota galimybė atsisakyti dalyvauti kaupime, po apibrėžto laikotarpio atsisakyti dalyvauti sistemoje jau nebebuvo galima. Tai – kone tiksli liberalios rinkos dėsnių antitezė. Dabar persikelti į kitą pensijų fondą galima tik teoriškai, o tokios sąlygos yra kardinaliai priešingos laisvos rinkos principams liberaliajame modelyje.

Natūralu, kad bankai neturi jokios paskatos tam, kad šie fondai būtų pelningi ir gyventojams. Fondų valdytojams neužtruko valstybės pervedamą papildomą pensijos dalį rodyti kaip fondo pajamų dalį. Už 2022 metus komerciniams bankams, kaip pensinių fondų valdytojams, prognozuojami rekordiški pelnai, kai tuo tarpu II pakopos pensijų fondų praėjusių metų rezultatai yra, švelniai tariant, labai kuklūs. Natūralu, kad gyventojų nuomonė apie II pakopos fondus, kurie turi mažą grąžą, yra neigiama – jie tampa įtraukti į šią veiklą prieš savo valią ir nebegali pasirinkti kitaip.

Du aptarti pavyzdžiai yra simptomiški Lietuvoje dėl gerovės valstybės modelio „liberalėjimo“. Jie atskleidžia neplaningą, nepilną ir tik dirbtinį „liberalaus“ modelio diegimą.

II pakopos pensijų fondai veikia be jokių rinkos principų, ar net priešingai jiems, o tai lemia gyventojų nepasitenkinimą ir itin prastą paslaugų kokybę. Socialinės išmokos yra skiriamos šeimoms, kurios išgali savo vaikus leisti į privačius darželius, o tai tik dar labiau padidina pajamų nelygybę.

Nesprendžiant ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūkumo, mažinama motinystės atostogų trukmė ir išmokos, teigiant, kad tai padės greičiau grąžinti tėvus į darbo rinką. Norisi palinkėti Lietuvai pasirinkti vieną gerovės valstybės modelį – jį diegti nuodugniai ir metodiškai su ilgalaike strategija.