Teisingumo ministerija pateikė Vyriausybei svarstyti Civilinio kodekso ir kitų susijusių įstatymų pataisas, kuriomis siūloma įteisinti skirtingų lyčių asmenų partnerystę. Panašias pataisas buvau teikęs ir anksčiau. Vyriausybei joms buvo pritarusi, tačiau Seimas pataisų paketą atmetė ir grąžino Teisingumo ministerijai jį tobulinti. Dabar jau patobulintos pataisos netrukus gali vėl pasiekti Seimą, todėl labai norėtųsi, kad parlamentarai įsiklausytų į mano argumentus.
Didelė visuomenės dalis jau senai gyvena jai priimtinu ir teisei neprieštaraujančiu būdu. Kartu gyvenantys vyras ir moteris sudaro susitarimą elgtis vienas su kitu kaip su savimi pačiu. Tačiau tokios poros sukuria erdvę, kurioje nėra teisinio aiškumo.
Dar 2011 metais Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą kuriame konstatavo, kad pagal Konstituciją yra saugomos, ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos. Partnerystė yra vyro ir moters bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.
Kodėl dalis Seimo narių nenori apginti tų, kurie dažniausiai būna silpnesniąja santykių puse – moterų ir jų vaikų? Aš neturiu atsakymo į šį klausimą.
Kuo skiriasi santuokos teisinis reglamentavimas nuo partnerystės? Nesigilinsiu į moralinius ir filosofinius šeimos suvokimo aspektus, nes tai atskira tema. Pateiksiu tris santuokos ir siūlomo partnerystės teisinio reglamentavimo skirtumus.
Pirmiausia, vyras ir moteris tampa sutuoktiniais, tik įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką. Tuo tarpu siūlomas įtvirtinti faktinės partnerystės modelis sukuria šeiminio bendro gyvenimo santykių teisinius padarinius nereikalaujant papildomų formalumų. Partnerystė sukeltų numatytas teisines pasekmes nuo partnerių bendro gyvenimo pradžios momento, o partnerystės faktą prieš trečiuosius asmenis gali panaudoti tik registruotoje partnerystėje esantys partneriai.
Antra, santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, o partnerystėje įgytas turtas būtų pripažįstamas daline nuosavybe. Pažymėčiau, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika 2011 metais buvo pakeista, bendras gyvenimas neįregistravus santuokos buvo kvalifikuotas kaip tokių asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Civiliniame kodekse įtvirtintas jungtinės veiklos (partnerystės) institutą teismai naudoja siekiant išaiškinti tarp partnerių susiformavusių turtinių santykių pobūdį.
Trečia, valstybė saugo santuoką. Iškilus santuokos nutraukimo grėsmei, tam tikrais atvejais teismas netgi privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Tuo tarpu partnerių santykių išsaugojimo siūlomas projektas nereglamentuoja. Taigi santuoką ir partnerystę skiria ne tik formalus ir akivaizdus apsisprendimo būti kartu, bet ir valstybės dalyvavimo siekiant išsaugoti santykius lygis.
Žinoma, problemos prasideda tada, kai partnerių santykiai nutrūksta. Iškyla klausimai, kokie santykiai susiformavo gyvenant kartu, ar jie yra saugomi? Tada teismai pradeda formuoti praktiką, aiškindami susiklosčiusius faktinius santykius, juos vertindami ir taikydami teisės analogiją. Šiandien teisėkūra atsilieka nuo faktinių visuomeninių santykių, todėl atėjo laikas papročius paversti teisiniu reguliavimu. Valstybė turi pareigą įstatymais sureguliuoti partnerystės santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti bendrai gyvenančių, tačiau santuokos neįregistravusių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių).
Norėčiau pabrėžti, kad siūlomo partnerystės teisinio reguliavimo tikslas yra ne tokių santykių išviešinimas, bet partnerių ir jų vaikų apsauga. Kita vertus, siekiant partnerystės faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis, partnerystė turėtų būti registruojama, t. y. abu partneriai turėtų pasirašyti bendrą pareiškimą dėl partnerystės, o šį pareiškimą turėtų patvirtinti notaras.
Atkreipčiau dėmesį į tai, kad partnerystės įregistravimas Lietuvos Respublikos gyventojų registre sukeltų šias teisines pasekmes: gimusio vaiko tėvystės pripažinimas ir nuginčijimas būtų grindžiamas tais pačiais principais kaip ir susituokusių tėvų; partneriams būtų suteikta galimybė savo susitarimu nustatyti kitokį nei bendroji dalinė nuosavybė turto teisinį režimą; palikėją pergyvenęs partneris paveldėtų pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra).
Kodėl dalis Seimo narių nenori apginti tų, kurie dažniausiai būna silpnesniąja santykių puse – moterų ir jų vaikų? Aš neturiu atsakymo į šį klausimą. Gal Jums, gerbiami piliečiai, reikėtų paklausti tų tautos išrinktųjų, už kuriuos Jūs balsavote 2012 m. arba planuojate balsuoti šiemet vyksiančiuose rinkimuose.
Tipiška konservatorių reakcija į žmones ir jų santykius, pripažinimas tik vienos tiesos – gyvenimo santuokoje, parodo konservatorių gyvenimą realybės užribyje. Atkaklus neigimas situacijos, kurioje yra tūkstančiai porų, atskleidžia jų nelankstų mąstymą. Kviečiu visus politikos lyderius, kurie šiandien atsakingi už darnų Lietuvos visuomenės vystymąsi, pritarti siūlomiems projektams ir pradėti diskusijas Seime.
Juozas Bernatonis yra socialdemokratas, teisingumo ministras
