Kai kurių vadukų savivalę atspindėjo bandymai per prievartą išlaikyti partijų sąrašuose asmenis, pareiškusius norą išeiti. Na, o pamačius, kad LSDDP bus įsteigta, prasidėjo oponentų sukelta diskreditavimo banga ir kairiosios politikos istorijos perrašymas.
Nueita iki visiško absurdo. Senieji socialdemokratai partijos atsinaujinimą stengėsi pagrįsti Prezidento Algirdo Brazausko pažiūrų kritika, neva nepakankamu jo kairumu ir jo vyriausybės vykdyta neva ne socialdemokratine politika. Pamirštama, kokie gyvybiškai svarbūs valstybės uždaviniai buvo sprendžiami. Žinoma, tokie ginčai dėl istorinių asmenybių atspindi žemą mūsų oponentų politinę kultūrą. Bet pradėsiu iš pradžių. Dar 2016 m. sausį Gintautas Paluckas socialiniame tinkle paskelbė savo pasakaitę jaunajai kartai. Ją tęsė ir savo Inauguraciniame LSDP suvažiavime 2017 m. gegužę. Turbūt nereikėtų pasakaitėse surasti tiesą, nes tai individualių fantazijų vaisius. Suvažiavime naujai iškeptas lyderis užsipuolė Algirdą Brazauską neva sakius, kad socialdemokratija yra tas pats liberalizmas tik iki tam tikro laipsnio. Kaip visuomet teisybę gerbiantis Vytenis Andriukaitis bandė jį pataisyti, patikslindamas Prezidento žodžių, ištrauktų iš konteksto, esmę. Deja, tai daugeliui suvažiavimo delegatų nerūpėjo.
Tame pradėjusiame skaldyti socialdemokratų partiją suvažiavime išgirdome melagingus žodžius ne tik apie Algirdą Brazauską, bet ir apie jo bendražygius. Supratome, kad naujajai vadovybei esame nepageidaujami asmenys. Tik dabar, po naujųjų socialdemokratų partijos įsteigimo ir LSDDP programos priėmimo oponentų puolimo taktika pasikeitė. Dabar jau senieji socialdemokratai mums metė niekuo nepagrįstą kaltinimą neva savinamės Prezidentą, kuris priklauso visai Lietuvai. Iš tiesų, LSDDP programoje pabrėžiama, kad „didžiausią įtaką valstybėje socialdemokratai darė XXI a. pradžioje, vadovaujant Algirdui Brazauskui. Socialdemokratų partijai valdant Lietuvą, sustiprėjo valstybė: įstota į Europos Sąjungą ir NATO. Nuoseklus ekonomikos augimas sudarė sąlygas plėtoti socialines programas...“ Tuo tarpu LSDP dogmatikai ir dabar kaltina Algirdą Brazauską neoliberalizmu ir kitomis nebūtomis nuodėmėmis. Tuo iš esmės skiriasi mūsų požiūriai į šią iškilią asmenybę.
Nebūčiau ėmęsis rašyti šiuos daugeliui besidominčių politika žinomus faktus, bet neseniai pasirodė vieno iš LSDP ideologų Arkadijaus Vinokuro straipsnis. Savo apmąstymuose „kam priklauso Algirdas Brazauskas“ jis kėsinasi ne tik įžeisti šio didžio žmogaus atminimą, bet ir perrašyti šiuolaikinę istoriją, kurią mes dar puikiai prisimename. Matyt, apeliuodamas į Algirdo Brazausko knygos, kurios tikriausiai neskaitė, pavadinimą jis teigia, kad Prezidentas 35 metus dirbo okupantui, o tik 15 metų Lietuvai. Jeigu inžinieriaus darbas statant Kauno HES, vystant šalies pramonę yra darbas okupantui, tuomet pagal tokius autoriaus teiginius ir gydytojo, ir mokytojo darbas okupuotoje Lietuvoje taip pat smerktinas. Tokiais nepagrįstais autoriaus vertinimais, smerkiama visa mūsų tėvų karta, kuriai likimas lėmė dirbti okupuotoje Tėvynėje ir kurių dėka išliko mūsų tauta nepavergta.
Paminėtame LSDP ideologo straipsnyje pilamas purvas ant žmogaus, kurio ypatingus nuopelnus atkuriant nepriklausomybę pripažįsta ir draugai, ir priešai, piktinamasi jo populiarumu. Paneiginėti kiekvieną šio socialdemokrato pramaną, būtų bereikalingas kapstymasis tame senųjų socialdemokratų užmaišytame purve. Juolab, ne to šiandien reikia žmonėms. Jie nori žinoti, kaip sprendžiamos jų socialinės problemos, kada pagaliau gyvens geriau, kada mūsų laisvės medis duos saldžius vaisius visiems. Šiandien Lietuvos žmonės išrinko Algirdą Brazauską vienu svarbiausių šimtmečio žmonių. Niekam nereikia įrodinėti jo nuopelnų, nebereikia ir ginti nuo piktavalių šmeižto. Visi prisimena, nepatikės. Tačiau turėtume pasirūpinti, kad istorija nebūtų klastojama, siekiant nešvarių politinių dividendų.
Manau, kad senųjų socialdemokratų ideologas puikiai žino istoriją ir tik sąmoningai klaidina, kai kalba apie du Lietuvos Respublikos Prezidentus socialdemokratus ir juos lygina. Iš tiesų, Algirdas Brazauskas buvo LSDP lyderis, suvienijęs visus Lietuvos socialdemokratus ir, kaip minima mūsų programoje, daugiausia nuveikęs socialdemokratijai. Tuo tarpu nemažiau svarbi istorinė asmenybė Kazys Grinius kartu su kitais „varpininkais“ dalyvavo steigiant socialdemokratų partiją. Tačiau vėliau vadovavo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai ir buvo socialdemokratų kritikuojamas. Jis vienijo kairiąsias jėgas, susijungė su valstiečių sąjunga į Valstiečių liaudininkų partiją. Taigi Prezidentas Kazys Grinius buvo valstietis liaudininkas ir nežinau, ar socialdemokratams, griovusiems koaliciją su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga dešiniųjų naudai, jį reikėtų savintis. Kažkas čia galbūt įžvelgs tam tikras paraleles su šiandiena. Išvada paprasta: nebandykite užtempti istorijos ant savo politinio kurpalio. Naujuosius socialdemokratus lydi sėkmė dėl to, kad Lietuvos žmonės turi gerą atmintį ir neleidžia klastoti istorijos.
Juozas Bernatonis yra LSDDP pirmininko pavaduotojas ir Lietuvos Respublikos Seimo narys.
