Kuo tai grės paprastam mirtingajam piliečiui, gyvenančiam penktajame daugiabučio aukšte, prognozuoti galima jau dabar. Vandens tiekimo paslaugos yra monopolinės – alternatyvaus vamzdyno iki savo buto tikrai neatsivesi, o kibirais vandens, kainuojančio 4–5 centus, irgi neprinešiosi.
Tad ką darys iš dalies privačių asmenų valdoma vandentvarkos įmonė, norinti išspausti maksimalius dividendus?
Ko gero, pirmiausia būtų nurėžtos investicijos ūkio atstatymui ir vamzdynų bei technologinių įrenginių patikimumui užtikrinti. Šių darbų sąnaudos užima liūto dalį įmonės sąnaudose. Jei to dar nėra ar tam skiriamas menkas dėmesys - praktiškai nusikalstama.
Naujai suformuotos valdybos, suformuotos iš vadybininkų, menkai išmanančių vandentvarkos ūkį, būtent čia gali rasti erdvės „taupymui“. Tokia vienadiene pelno siekiančia veikla pagrįstos įmonės pirktų tik nuotekoms valyti būtiną chemiją, užsimokėtų už elektros energiją, išsimokėtų atlyginimus ir mokesčius valstybei. Apie reikiamas ar tinkamas investicijas ūkio atstatymui neliktų nė kalbos.
Taip būtų pasiektas trumpalaikis efektas: dirbtinai sutaupomos lėšos, išmokamos nemenkos sumos dividendų pavidalu savivaldybei ir „laukiama“ eilinės katastrofos – sprogusių vamzdžių, sugriuvusių rezervuarų.
Katastrofiškas tokių „dividendų“ pasekmes nesunku įsivaizduoti – dvokiantys didžiųjų upių paplūdimiai ir žuvys pilvais į viršų. Visas vandentvarkos ūkis būtų palaipsniui, bet užtikrintai nugyventas.
Ką darytų doras ūkininkas? Vandentarkos įmonė turėtų būti puoselėjama kaip sodas. Seni vegetuojantys medžiai būtų iškirsti, o iš jaunų medelių raškomas derlius. Perfrazavus į vandentvarkos profesionalų kalbą –nepatikimų vamzdynų atkarpas būtina revizuoti specialia įranga nustatant galimas avaringas vietas.
Net menkiausią įtarimą sukėlę vamzdynai turėtų būti perkloti naujausios kartos vamzdžiais. Šiuo metu Lietuvoje eksploatuojama apie 25 tūkst. kilometrų vamzdynų, labai didelė dalis jų paklota dar sovietmečiu. Apie jų patikimumą nedera ir kalbėti. Tų vamzdžių garantinis laikas – ne daugiau kaip ketvirtis amžiaus.
Patikimesni špižiniai vamzdžiai buvo gaminami tik iki 30 centimetrų diametro, todėl didelė dalis magistralinių vamzdynų yra paklota iš rūdijančių, paprasto metalo vamzdžių. Juos visus žūtbūt reikia keisti.
Mažųjų miestelių vandentiekio ir nuotekų vamzdynai yra sovietiniai plastikiniai ar asbocementiniai. Jie neatlaiko jokios kritikos.
Tokios būklės vamzdynai – lyg tiksinčios, uždelsto veikimo ekologinės bombos, galinčios sprogti bet kada. Tikriausiai niekam nesinori prisiminti 20-25 metų senumo vandentiekio avarijų ar vidurvasario, kai nuotekos išsiliedavo į upes, kuriose būdavo neįmanoma maudytis.
Civilizuotose šalyse nuolat pabrėžiama – monopolinis vandentvarkos ūkis – tai ne pelno generavimo šaltinis, o aukščiausių ekologinių standartų siekiančios įmonės, turinčios akivaizdžią socialinę paskirtį. Todėl šiam ūkiui privalu skirti bent standartinius 3–4 procentus (vadinamus „minimaliais“) – amortizacinius atskaitymus, o ne „melžti“ įmones, nieko neinvestuojant.
Dera priminti, kad visas vandentvarkos ūkis yra pastatytas iš lėšų, kurias sumoka visi Lietuvos gyventojai už jiems tiekiamas paslaugas. Laikas pamiršti apie investicijas iš Europos komisijos. Iš esmės jos jau yra pasibaigusios, todėl reikia galvoti, kaip sukurtą turtą tinkamai eksploatuoti. Priešingu atveju šis ūkis bus greitai nugyventas, o atstatyti jį kainuos milžiniškas sumas.
Per pastaruosius 20–30 metų šalies vandentvarkos ūkis pasikeitė neatpažįstamai, tad ar norėtųsi grįžti atgalios, vardan tikrai trumpalaikių dividendų?
Juozas Imbrasas yra Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys, Aplinkos apsaugos komiteto narys.