Šiandien galime kalbėti apie tam tikrą konservatoriams būdingą valdymo stilių. Pats konservatorių valdymas sukelia valstybei ne ką mažesnę krizę nei tarptautinė aplinka ar objektyvios aplinkybės.
Išskirčiau keletą šiai Vyriausybei būdingų bruožų, kurie lemia krentantį visuomenės pasitikėjimą vykdomąja valdžia.
Pirmiausiai labai skiriasi šios valdžios žodžiai ir darbai. Buvo išdalinta daug pažadų ir išsakyta daug melo. Net nebesinori prisiminti to garsiojo 130 punktų Corona-19 pandemijos įveikimo plano, kurio niekas nematė. Kova su epidemija, panašu, palikta savieigai.
Pirmiausiai labai skiriasi šios valdžios žodžiai ir darbai.
Neištesėti liko finansiniai pažadai. Kažkur pradingo žadėta mokesčių reforma, nevaldomai auga infliacija. Lietuvos žmonėms jau tampa sunku įveikti infliacijos padarinius, kai kainos auga kur kas sparčiau nei atlyginimai. Socialdemokratai per biudžeto svarstymą siūlė lengvatinį PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams, tačiau liko neišgirsti. Tad Lietuvos žmonės palikti patys vieni kovoti už savo pragyvenimo kokybę.
Antras išskirtinis konservatorių valdymo bruožas – nesikalbėjimas ir neįsiklausymas į visuomenę ir arogancija. Neišgirsta liko Lietuvos savivaldybių asociacija, atstovaujanti vietos savivaldai, dėl ligoninių pertvarkos. Lietuvos merai protestuoja prieš tokią Vyriausybės politiką. Diskusijose liko neišgirstos profesinės sąjungos, pasisakiusios dėl darbo santykių ir darbo užmokesčio, skiepijimo ir žaliųjų pasų naudojimo. Daug visuomenės grupių paliktos su savo nuomone, nes vyriausybei ši nuomonė nerūpi.
Trečia, įgyvendinami labai staigūs nepamatuoti sprendimai užsienio politikoje. Čia visiškai nėra tarpinstitucinio susikalbėjimo. Nesusikalba Vyriausybė, Prezidentūra ir atskiros ministerijos: pirma priimami neapgalvoti sprendimai, o paskui bandoma taisyti jų pasekmes.
Net ir mes, europarlamentarai, anksčiau turėjome glaudesnius kontaktus su Lietuvos ministerijomis, ta pačia Užsienio reikalų ministerija, Užsienio reikalų komitetu. Tie parlamentarai, kurie dirba Europos Parlamente užsienio politikos srityje, bandė rasti bendradarbiavimo būdus su Užsienio reikalų ministerija ir formuoti bendrą Lietuvos poziciją. Tačiau Lietuvos užsienio politikos sprendimai ėmė griūti vienas po kito tarsi iš giedro dangaus, o į mus, europarlamentarus, pradėta kreiptis su skubiais pagalbos prašymais, nes neaptartų sprendimų pasekmės buvo neprognozuojamos.
Kelios ligšiolinės vyriausybės ir ministerijų vadovai turėjo tradiciją susitikti su europarlamentarais aptarti svarbiausių klausimų, kurie svarstomi Briuselyje ir gali turėti įtakos atskiroms Lietuvos gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, su praėjusios vyriausybės Teisingumo ministerija kartu svarstėme Lietuvos teisėjų ir tyrėjų užtarimą nuo Rusijos sankcijų, kad jiems nekeltų grėsmės Rusijos veiksmai. Mums pavyko priimti stipriai Lietuvą palaikančią Europos Parlamento rezoliuciją.
Šiuo metu, deja, jokių europarlamentarų ir Vyriausybės bendradarbiavimo ženklų nematyti. Pasigirsta tik pagalbos prašymai padėti ir užtarti Europos Parlamente, nors prieš priimant sprendimus su mumis tartasi nebuvo.
Šiuo metu, deja, jokių europarlamentarų ir Vyriausybės bendradarbiavimo ženklų nematyti.
Esu įsitikinęs, kad dabar Vyriausybei labai sunku dirbti, esant tokiam žemam visuomenės pasitikėjimui. Šalies gyvenimą lemianti vykdomoji valdžia neturi žmonių paramos ir tikėjimo, kad elgiasi teisingai. Kaip gali Vyriausybė dirbti tokiomis sąlygomis? Manau, kad pirmiausia turėtų ieškoti visoms visuomenės pusėms priimtinų sprendimų, o ne nuspręsti vienašališkai.
Vyriausybės programoje nebuvo nurodyta, kad Lietuvos rajonuose bus uždaromos sveikatos paslaugų įstaigos, nors dabar šis procesas intensyviai įsibėgėja, visiškai neteisingai panaudojant Europos Sąjungos paramą. Vietoj to, kad žmonės gautų geresnes sveikatos priežiūros paslaugas savo gyvenamojoje vietoje, dabar medicininė pagalba jam dar labiau nutolinama. Europos Sąjunga remia telemedicijos paslaugas, kurios leidžia rajono gydytojams konsultuotis su tretinio lygio specialistais. Deja, Lietuva nuėjo kitu keliu – uždaro ligonines, gydytojai lieka be darbo, o gyventojai lieka be medicinos paslaugų. Lietuvos žmonės nesutinka su tokiais sprendimais.
Žvelgiant iš Europos Parlamento į situaciją, kurioje atsidūrė Lietuvos visuomenė, norėtųsi tik vieno dalyko – Lietuvos žmonėms labai svarbu tinkamai apsispręsti einant prie balsadėžių. Visuomenė turi nuspręsti, kokios valstybės politikos jai reikia – ar tos, kuri palieka žmones sunkioje situacijoje gelbėtis patiems, ar tokios, kur valstybės valdžia imasi lyderystės, teikiant paramą žmonėms.
Esu įsitikinęs, kad valdžia turi tarnauti žmonėms: ne primetinėti sprendimus, neturint tam nei patirties, nei žinių, bet pasirūpinti visais visuomenės atstovais.
