Žvelgiant iš Europos Sąjungos perspektyvos, kur vienas svarbiausių dalykų yra sveikatos išsaugojimas ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas žmonėms, siūloma reforma neatitinka ES strategijos. Pirmiausia ji riboja medikų galimybes suteikti paslaugas, nes, anot reformos, jie gali teikti paslaugas tik tam tikrose įstaigose.
Be to, reforma nutolina Lietuvos žmones nuo sveikatos priežiūros įstaigų, nes jie bus verčiami vykti toli nuo namų, norėdami pasiekti gydytoją.
Kalbama apie pacientų pavežėjimus, tačiau manau, kad tai bus nepatogu žmonėms, ir tokiu būdu siekiama lengvai išleisti Europos Sąjungos skiriamus pinigus. Esu įsitikinęs, kad reformos tikslų tikrai nebus pasiekta.
Pirmiausiai mūsų išugdytų gydytojų teisės Lietuvos rajonuose teikti sveikatos priežiūros pasaugas bus apribotos. O centrinės gydymo įstaigos, teikiančios sudėtingo gydymo paslaugas, yra nepasiruošę ir nebus pasiruošę tokiam išaugusiam pacientų srautui. Jau šiandien laukti vizito vizito į tretinio lygmens ligoninę reikia po kelis mėnesius ir net po pusė metų. Galima tik įsivaizduoti, kokia bus situacija, jeigu į ligonines bus nukreipti papildomi pacientų srautai iš rajonų.
Dar vienas dalykas, išleidžiamas iš akių, yra nerami geopolitinė situacija. Jeigu įvyktų didelė krizė ar karinis konfliktas, mes po reformos Lietuvoje neturėsime kur teikti sveikatos paslaugas. Dabartinis sveikatos įstaigų, turinčių operacines ir reikiamą įrangą bei specialistus, tinklas yra tolygus po visą Lietuvą. Jeigu kas nutiktų centriniuose miestuose, mes nesunkiai galėtume nukreipti pacientus į kitų rajonų ligonines.
Šis nacionalinio saugumo aspektas yra išleistas iš akių. Man dirbant krašto apsaugos ministru mes ne kartą esame įvertinę, kur galima būtų teikti sveikatos apsaugos paslaugas krizių atveju, jeigu jų prireiktų.
Mano pozicija būtų – investuoti ES lėšas į galimybes gauti kvalifikuotą diagnostiką Lietuvos žmonėms arti namų. Juolab, kad Lietuva jau yra nemažai investavusi į telemedicinos sistemą.
Be to, reikia suteikti galimybę Lietuvos gydytojams dirbti kvalifikuotą darbą pagal visas jų turimas apimtis – kam Lietuva jį rengė, mokė ir suteikė licenciją dirbti.
Be to, žvelgiant iš ES pozicijų, Lietuva dar yra neįgyvendinusi daug prevencinių sveikatos priežiūros programų, kurioms skiriamos ES lėšos. Tie patys europiniai pinigai kur kas verčiau būtų investuojami į ligų prevenciją, tikrinant Lietuvos žmones pagal profilaktines ir ankstyvosios diagnostikos programas.
Turėtume ansktesnėse stadijose užčiuotpi vėžį, kuris geriaus pasiduoda gydymui, nei gydyti jau apleistas ligas.
Tokiu būdu turėtume kur kas geresnius sveikatos rodiklius. Jauni medikai, turintys naujausių žinių, galėtų drąsiai važiuoti į Lietuvos rajonus dirbti, nes žinotų, kad turi ten perspektyvų.
Viešint Norvegijoje teko matyti, kaip nedidelio miestelio ambulatorijoje atliekami visi tyrimai, jie siunčiami į centrinę ligoninę diagnostikai, gaunamas atsakymas dėl diagnozės ir gydymo. Žmogus nėra varomas į centrinę ligoninę atlikti vieno ar kito tyrimo. Manau, kad sekti tokius pavyzdžius Lietuvai yra kur kas geriau. Būtina turėti kuo platesnį sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, prieinamą Lietuvos žmonėms, o ne visus su vežti į kelias centrines ligonines. Manau, dalis žmonių negalės nuvažiuoti arba nenorės važiuoti, nes žadamos
pavežėjimo paslaugos yra gana sudėtingai užsakomos. Taigi vėl padaugės vėlyvų, užleistų ligų ir žmonės negaus pagalbos. Todėl kviečiu ministeriją labiau įsiklausyti į medikų praktikų, dirbančių rajonuose, nuomonę ir suteikti jiems galimybę dirbti, o žmonėms gauti prieinamą ir kvalifikuotą pagalbą..
