Visuomenės sveikatą atspindi demografiniai rodikliai: gimstamumas, mirtingumas, vidutinė gyvenimo trukmė. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą, sveikata yra ne tik fizinių ligų ir negalių nebuvimas, bet ir psichinė, socialinė gerovė.
Todėl labiausiai nerimą keliantis gyventojų skaičiaus mažėjimas net 72 proc. priklauso nuo emigracijos. Nors gimstamumas kiek didėja, mirtingumo rodikliai stabilizavosi, tačiau bendras gyventojų prieauglis yra neigiamas, tai yra 3,2/1000 gyventojų kasmet sumažėja.
Kita vertus, Lietuva sensta. Prieš 10 metų 100 vaikų iki 15 metų amžiaus teko 93 pagyvenę žmonės, o 2015 metais jau – 129 virš 65 metų amžiaus žmonės. Taigi Lietuva kasmet traukiasi ir sensta.
Ne ką paguodžia, kad šie procesai paskutiniais metais nežymiai sulėtėjo. Nesuteikia optimizmo ir kiek ilgėjanti gyvenimo trukmė, nes ji dar labai atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio. Ypač akis bado Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė, kuri net 11,2 metų trumpesnė nei lietuvių moterų. Tokie dideli skirtumai yra būdingi skurdžiausioms Afrikos, Azijos šalims.
Ypač akis bado Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė, kuri net 11,2 metų trumpesnė nei lietuvių moterų. Tokie dideli skirtumai yra būdingi skurdžiausioms Afrikos, Azijos šalims.
Žmonių sveikatos būklę atspindi išeitiniai mirtingumo, sergamumo rodikliai, kurie metai iš metų yra blogi. Europos sveikatos biuras, teikiantis informaciją vartotojams (angl. Health Consumer Powerhouse, HCP) vertindama Lietuvos žmonių lūkesčius ir sveikatą, pateikė informaciją, jog prasčiausi šalies rodikliai – mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, išgyvenamumas susirgus vėžiu – negerėja per paskutinius metus.
Prasčiausiai atrodome dėl prarastų potencialaus gyvenimo metų, dėl išvengiamų mirčių, kurių ženkliai mažėja tose šalyse, kuriose imamasi efektyvių ir jau pasaulyje išbandytų sisteminių priemonių – profilaktinių programų, aplinkos sutvarkymo.
Tai akivaizdžiai rodo Sveikatos apsaugos ministerijos nesugebėjimą sutelkti kitus valstybės sektorius bendram problemų sprendimui, o daugeliu atveju – atskleidžia tik veiklos imitaciją. Pavyzdžiui HCP agentūra davė daugiau balų Lietuvai už elektroninio recepto įdiegimą Lietuvoje, kurį paskelbė ministrė.
Ši elektroninės sveikatos priemonė, kuri iš tiesų galėtų sumažinti medikų popierinį darbą, apsaugotų nuo klaidų dozuojant vaistus, sumažintų eiles poliklinikose, padidintų gydymo prieinamumą. Tačiau realiai ši priemonė neveikia, nes nebuvo reikiamai sukoordinuota ir paruošta.
Dėl to kai kurios gydymo įstaigos įsigudrino už Europos sąjungos skiriamus pinigus nusipirkti nederančias su pagrindine platforma programas. Taigi vėl jau dešimtys milijonų litų elektroniniam receptui įdiegti eina šuniui ant uodegos. O ką jau ir bekalbėti apie žymiai sudėtingesnį ir brangesnį visų piliečių sveikatos įrašų ir vaizdų vieningą elektroninį registrą, elektroninę ligos istoriją ir pan. Estai jau paliko mus toli beklampojančius neišbrendamame medicininio popierizmo liūne.
Grįžtant prie žmonių sveikatos, pažymėtina, kad sergamumas ligomis, dėl kurių daugiausia miršta lietuvių, paskutiniais metais, mažai keičiasi. Tai – širdies ir kraujagyslių ligos, insultai, vėžys. Sveikatos apsaugos ministerija neturi aiškios strategijos, kaip sumažinti sergamumą šiomis ligomis. Jos pagrindinės pastangos yra nukreiptos ne į profilaktiką, siekiant išvengti ligų, o į jau susirgusių asmenų gydymą.
Reikia pripažinti, kad šia kryptimi padaryta pažanga, pirmiausia, universitetinių ligoninių pastangomis, kuriant vieningą širdies infarkto, insulto diagnostikos ir kontrolės sistemą. Tačiau, vėlgi, dešimtys milijonų išleistų taip vadinamų klasterių kūrimui, šiandien dar negarantuoja, kad ištikus infarktui ar insultui kiekvienas Lietuvos pilietis per valandą gaus aukščiausio lygio pagalbą penkiuose šalies klasterių centruose.
Didžiausia Lietuvos gėda – didžiulis sergamumas ir mirtingumas dėl gimdos kaklelio vėžio, kurio didžia dalimi galima išvengti.
Profilaktinėms programos, skirtoms ankstyvai ligų diagnostikai ir rezultatyvesniam gydymui, kasmet išleidžiama vis daugiau lėšų, tačiau dėl vadybinių ydų ir nesirūpinimo, kur užkliūva programos, šiandien jos nepasiekia reikiamų apimčių ir yra mažai efektyvios.
Pavyzdžiui, ištyrus palyginti nemažą skaičių piliečių dėl širdies ir kraujagyslių ligų, tik 20 proc. asmenų, kuriems nustatyti rizikos veiksniai, pagilintai ištiriami ir jiems skiriamas reikalingas gydymas bei priežiūra. Nors šis „butelio kaklelis“ žinomas Sveikatos apsaugos ministerijai jau bemaž penketą metų, jokių priemonių šiai problemai spręsti nesiimama.
Didžiausia Lietuvos gėda – didžiulis sergamumas ir mirtingumas dėl gimdos kaklelio vėžio, kurio didžia dalimi galima išvengti. Dėl nepakankamai sutvarkytų procedūrų įkainių ir skatinimo sistemos, vykdant gimdos kaklelio vėžio profilaktikos programą, niekaip nepasiekiama būtinų patikrinimo apimčių, kurių minimali riba yra ne mažiau 70 proc. moterų. Pas mus, metai iš metų, minimali riba nesiekia ir 40 proc. Dėl tokios pat priežasties nepakankamai efektyvi ir krūties vėžio profilaktikos programa.
Kad Lietuvos žmonės būtų sveikesni, pirmoji būtina priemonė – stiprinti kiekvieno žmogaus sveikatą. Tačiau iki šiol šios elementarios tiesos nenori priimti Sveikatos apsaugos ministerija, neturinti teisingos vizijos, o tuo labiau strategijos, kaip saugoti Lietuvos žmonių sveikatą. Ne veltui Lietuvos sveikuoliai Sveikatos apsaugos ministeriją taikliau įvardija „ligų gydymo ministerija”. Juk dešimtmečius SAM visuomenės sveikatos viceministrais buvo skiriami mikrobiologai, farmacininkai, seksopatologai, geriausiu atveju – sanitarijos gydytojai, bet jokiu būdu ne visuomenės sveikatos specialistai, kuriuos gausiai kepa net keletas Lietuvos universitetų.
Nacionalinė sveikatos taryba nuolat ragino Sveikatos apsaugos ministeriją imtis lyderės vaidmens formuojant užduotis ir sutelkiant kitas ministerijas, žinybas, savivaldybes sveikatos labui.
Deja, pastaruoju metu kiek atkreipusios dėmesį į Pasaulio sveikatos organizacijos priesaką, kad sveikata taptų prioritetu visose politikose, Sveikatos apsaugos ministerijos veikla visuomenės sveikatos plotmėje daugiau primena imitaciją, o ne daugiaplanį veiksmingų priemonių įgyvendinimą. Ką jau bekalbėti apie fiskalinę sveikatos politiką, diferencijuotą sveikatos draudimą sveikatą saugantiems žmonėms, kainų politiką nesveikos mitybos produktams ir t.t.
Galima kiek pasidžiaugti Lietuvos žiniasklaidos prabudimu, pradedant moksliškai pagrįsčiau propaguoti sveiką gyvenimo būdą ir patariant kiekvienam žmogui, kaip įvykdyti savo pasiryžimus sveikai gyvensenai.
Nukopijuoti veiksmingi kitų šalių televizijos projektai skverbiasi į Lietuvą. Vien prof. A.Unikausko laida „Klauskite daktaro”, skatinant moksliškai pagrįstą sveiką gyvenseną, atrodo, yra keliskart veiksmingesnė, negu šimtų Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų veikla saugant Lietuvos žmonių sveikatą.
Pasaulinę sveikatos dieną kviečiu Lietuvos žmones stiprinti sveikatą, padėti savo artimiems žmonėms išpildyti pasiryžimus sveikiau gyventi – saikingiau ir įvairiau maitintis, daugiau fiziškai judėti, grūdintis, nežaloti savęs nikotinu, alkoholiu, o tuo labiau narkotikais. Tokiu būdu saugokite savo sveikatą, nes šiandien valstybė į jūsų sveikatos apsaugą dar žiūri pro pirštus.
Juozas Pundzius yra profesorius, habilituotas daktaras, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas
