Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnis laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą valstybinėse aukštojo mokslo įstaigose gerai besimokantiems. Pagal esamą tvarką aukštais balais mokyklą baigę jaunuoliai gali nemokamai siekti išsilavinimo universitetuose, tuo tarpu kuklesnius pažymius gavę mokiniai turi tenkintis ne tokiais ambicingais planais. Viskas, atrodo, logiška ir suprantama, bet ar iš tikrųjų?
Dabartinė švietimo ir aukštojo mokslo sistema, mano manymu, įtvirtina nelygybę. Esamos sistemos šalininkai dažnai tvirtina, jog ji geriau atitinka realybę, nes gabiausi mokiniai įvertinami už savo sunkų darbą ir didesnius gebėjimus. Negana to, tikima, jog tokioje sistemoje kiekvienas, kad ir iš kokio miesto, socialinio sluoksnio būtų, gali savo pastangomis ir sunkiu darbu siekti aukščiausių rezultatų ir išsvajoto nemokamo aukštojo mokslo. Deja, viskas nėra taip paprasta.
Švietimo ir mokslo ministerijos statistika atskleidė, jog šioje vietoje, kad ir kiek kalbėtume apie lygias galimybes, egzistuoja priklausomybė tarp gerai ir blogai besimokančių tiek pagal gyvenamąją vietovę, tiek pagal šeimyninę turtinę padėtį.
Mažesniuose miesteliuose vos 32,3 proc. moksleivių gali pasigirti aukštais konkursiniais stojimo balais. Palyginimui, rajono centruose tokių mokinių yra 46,6 proc., o didmiesčiuose – net 57,8 proc.
Mažesniuose miesteliuose vos 32,3 proc. moksleivių gali pasigirti aukštais konkursiniais stojimo balais. Palyginimui, rajono centruose tokių mokinių yra 46,6 proc., o didmiesčiuose – net 57,8 proc.
Kokią situaciją matome įvesdami ir šeimos pajamų faktorių? Šeimose, kuriose vienam asmeniui per mėnesį tenka mažiau nei 500 Lt, aukštais konkursiniais stojimo balais galinčių pasigirti mokinių procentas siekia tik 30,9 proc.
Ten, kur vienam asmeniui tenka 1001–1500 Lt, tokių mokinių skaičius išauga kone dvigubai – iki 59,1 proc., o ten, kur vienam žmogui šeimoje tenka daugiau nei 2000 Lt, randame santykinai didžiausią gerai besimokančių dalį – šioje socialinėje grupėje net 65,2 proc. mokinių gauna aukštus konkursinius stojamuosius balus.
Esama sistema diskriminuoja ir taip mažas galimybes turinčias socialines grupes bei įtvirtina tam tikrą elitistinį modelį, kai dideles pajamas gaunančiose ir didmiesčiuose gyvenančiose šeimose augantys vaikai paskatinami nemokamomis studijomis, o ir taip prastoje situacijoje esantys vaikai ir toliau lieka prie „suskilusios geldos“. Tai akivaizdžiai neskatina visuomenės solidarumo ir tikrai nėra socialiai teisinga.
Šių metų brandos egzaminų sesija ir ekspertų bei mokinių atsiliepimai, atrodo, verčia manyti, jog ta pati egzaminavimo sistema mūsų šalyje ne visuomet gerai atspindi, kurie to nemokamo aukštojo mokslo yra verčiausi. Švietimo ir mokslo ministerijos darytame pristatyme Seime sausio mėnesį buvo paminėti kurioziški nutikimai, kai dėl grubių matematinių klaidų sumuojant egzamino užduočių balus, abiturientas prarasdavo brangius taškus, kurie galbūt lėmė tai, ar jis turės mokėti už mokslą, ar ne.
Mažiau galimybių turinčių žmonių diskriminaciją sustiprina ir faktas, jog Lietuvos studentų mokamas mokestis už aukštąjį mokslą yra vienas didžiausių Europoje. Europos statistikos agentūros „Eurydice“ duomenimis, atsižvelgiant į perkamąją šalių galią, didesne studijų kaina Europoje už mus gali „pasigirti“ tik Jungtinė Karalystė. Ar už tokią nesuvokiamai aukštą kainą studentai gauna ir atitinkamos kokybės studijas? Geriausių pasaulio universiteto reitingų tūkstantuko pabaigoje matomi stipriausių Lietuvos universitetų vardai leidžia tuo suabejoti.
Mažiau galimybių turinčių žmonių diskriminaciją sustiprina ir faktas, jog Lietuvos studentų mokamas mokestis už aukštąjį mokslą yra vienas didžiausių Europoje.
Tokiame kontekste turime kalbėti apie nemokamo aukštojo mokslo galimybę. Manantiems, jog tokia galimybė būtų pernelyg didelė prabanga valstybei, norėčiau pasakyti, jog nuo mūsų švietimo sistemos didele dalimi priklauso visos mūsų šalies sėkmė ateityje.
Privalome kurti žiniomis besiremiančią, išsilavinusią visuomenę. Pagal nemokamo aukštojo mokslo sistemą už mokslą galėtų mokėti tik akademinių skolų turintys studentai (panaši sistema veikia Estijoje).
Svarstant tokios sistemos naštą valstybei galima svarstyti ir apie kitą alternatyvą, kurioje visi mokėtų vienodą nustatytą studijų įmoką, o likusią dalį padengtų valstybė. Tačiau tokia sistema, ko gero, mažiau patraukli, nes studentams, neturintiems daug galimybių mokėti už savo studijas, būtų privaloma sudaryti sąlygas, jog jie už studijas paimtas paskolas galėtų grąžinti tada, kai uždirbs pakankamas pajamas. Be to, šiuo atveju reikėtų keisti ir Konstitucijos 41 str., kuriame numatyta, jog gerai besimokantiems laiduojamas nemokamas aukštasis mokslas.
Deja, mūsų švietimo sistemos neaplenkia didelės socialinės nelygybės šešėlis. Mažesniuose miestuose ar mažiau pasiturinčiose šeimose augantys vaikai nuo mažens turi mažesnes galimybes pagal esamą sistemą, įtvirtinančią tam tikrą elitizmą, siekti nemokamo aukštojo mokslo. Siekdami išsilavinusios visuomenės kūrimo ir lygesnių galimybių visiems suteikimo, nemokamo aukštojo mokslo klausimo neišvengsime. Manau, jog tokia sistema yra galimybė kurti teisingesnę ir solidaresnę visuomenę Lietuvoje.
Juras Požela yra socialdemokratas, Seimo narys