Vienas iš rečiausiai minimų ir tik pastaruoju metu dažniau patenkančių dienos švieson statistinių faktų yra stebėtinai neefektyvus mūsų turimos nuosavybės panaudojimas.
Tie patys automobiliai, kuriais dalintis per mobiliąją aplikaciją siūlo „Uber“, daugiau nei 90 proc. laiko praleidžia garažuose, stovėjimo aikštelėse ar dar kitose vietose tiesiog stovėdami. Tai yra, kiekvienas iš mūsų, įsigydamas automobilį tik vieną dešimtąją kainos sumoka už tai, kad juo naudosis, o likusią didžiąją dalį – už tai, kad tiesiog turės galimybę juo pasinaudoti turint tam noro ir laiko.
Automobilis yra tik vienas pavyzdys. Mes gyvename butuose, kurie lieka tušti mums išvažiavus atostogų. Mes turime daiktų, kuriais naudojamės ganėtinai retai. Mūsų drabužių spintose yra pirkinių, kurie mums nebetinka, atsibodę, tačiau dar puikiai galėtų tarnauti kitiems. O galbūt balkone stovi dviratis, kuriuo negalėsim važinėti artimiausias porą savaičių, kadangi nikstelėjom koją? Tačiau po to mielai vėl ant jo sėstumėm?
Ir tada belieka paimti savo išmanųjį telefoną ir surasti savo dulkes renkančiam dviračiui, projektoriui, slidinėjimo kombinezonui naujus namus. Gal laikinus, gal nuolatinius, už abiem pusėms priimtiną kainą.
Mobiliosios technologijos ir jomis besiremiančios aplikacijos šiandien gali akimirksniu suvesti tuos, kurie norėtų pasidalinti šiais daiktais, paslaugomis, laisvalaikio užsiėmimais, ir tuos, kuriems to daikto, paslaugos ar laisvalaikio užsiėmimo tuo metų prireikia. Tai ir yra dalijimosi ekonomika, kurioje daugybei žmonių visiškai nebūtina įsigyti daikto amžinon nuosavybėn, jeigu jam užtenka trumpam juo pasinaudoti.
Belieka paimti savo išmanųjį telefoną ir surasti savo dulkes renkančiam dviračiui, projektoriui, slidinėjimo kombinezonui naujus namus.
Tokia ekonomika išlaisvina daugybę resursų, padeda efektyviau planuoti ir valdyti savo išlaidas, papildomai užsidirbti, o svarbiausia – išvaduoja nuo amžinos „bendruomenės tragedijos“, apie kurią buvo pradėta kalbėti dar XIX amžiuje, pamačius, kad racionalus ir savanaudiškas individų elgesys siekiant sau naudos gali pakenkti geriausiems grupės interesams ir išeikvoti bendrus resursus.
Tuo tarpu dalijimosi ekonomika šiuos resursus optimizuoja per dalinimąsi prekių ir paslaugų perviršių ir jo daugkartinį panaudojimą.
Į mūsų gyvenimą jau atėjo galybė įrankių, pavertusių šią ekonomiką kasdienybės dalimi. Galime ieškoti finansavimo savo projektams per „Kickstarter“.
Mes galime pirkti ir parduoti interneto aukcionuose, išstatyti dėmesiui savo drabužinių perteklių programoje „Vinted“ (sukurtoje ir valdomoje Lietuvoje), o jeigu nepatinka – specializuotuose aukcionuose „Copious“ ar „Grand Circle“. Pirkti vyną „IdealWine“. Mes galime savo daiktus atiduoti dykai „Freecycle“ ar „Kashless“. Arba mainyti juos į kitus „Swap.com“, galų gale netgi namų augintiniams galima surasti naujus namus ReHome programėlėje.
Vienintelis dalykas, kurio šiandien dar trūksta, tai XXI a. technologinio progreso atspindėjimo teisiniame reguliavime. Atėjus „Uber“ ypač aktuali tapo šio dalijimosi automobiliais ir jų kelionėmis atspindėjimas įstatymuose, siekiant, kad kelionės ir keleiviai būtų saugūs, kad šio fenomeno apmokestinimas leistų jam sveikai konkuruoti su tradiciniais transporto modeliais, o pastariesiems ieškoti savo būdų atsinaujinti.
Kviečiu savo kolegas Seime prisidėti prie kuo spartesnio ir konstruktyvesnio mūsų įstatymų leidžiamosios valdžios požiūrio į šiuos pokyčius.
O tada ateis laikas ir kitoms gyvenimo sferoms, į kurias vis dažniau ir vis tvirčiau kelia koją dalijimosi ekonomika.
Juras Požela yra Seimo narys, Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas, Sveikatos reikalų komiteto narys, socialdemokratas
