Norėčiau pažvelgti į vieną iš sričių, kuri galbūt liko paraštėse, bet yra ne ką mažiau svarbi, įgyvendinant visą Vyriausybės programą – jaunimo politiką. Konkrečiai į Vyriausybės programos 150-ąjį punktą, apibrėžiantį siekius įgyvendinti pirmojo gyvenimo starto programą jauniems žmonėms. Šis siekis skamba taip:
„Sukursime ir įgyvendinsime pirmojo gyvenimo starto programą jauniems žmonėms, kuri apimtų sklandų jauno žmogaus perėjimą iš švietimo sistemos (prieinamas profesinis mokymas ir aukštasis mokslas) į savarankišką profesinę karjerą (lengvatinės paskolos, karjeros pradžios pagalba, pirmojo būsto įsigijimo programos), prieinamą socialinį būstą.“
Dar kovo mėnesį oficialiai pasiteiravau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), kas padaryta išpildant šį svarbų LR Vyriausybės programos punktą. Iš gauto atsakymo yra ir dėl ko pasidžiaugti, ir kur pasitempti.
Nuo šių metų pradžios pradėjo veikti įstatymas, leidžiantis asmenims ir šeimoms, įskaitant ir jaunus žmones, gauti valstybės paramą būstui įsigyti ar nuomotis. Ši parama skiriama kompensuojant būsto įsigijimo, nuomos išlaidų dalį būstui arba padedant išsinuomoti savivaldybės būstą.
Užtikrinant prieinamą būstą jauniems žmonėms, už padarytą progresą įgyvendinant minėtą Vyriausybės programos punktą, galima išties pagirti, nes matomi pozityvūs ženklai. Sukurtas plataus masto mechanizmas, užtikrinsiantis, jog tiek pirmojo būsto nuoma, tiek taupymas pradinei paskolos įmokai būstui įsigyti, jauniems žmonėms ir jaunoms šeimoms bus lengvesni nei anksčiau.
Beje, dar vienas teigiamas ženklas yra tas, jog parama būstui įsigyti ir išsinuomoti prisideda ir prie demografinių šalies problemų sprendimo, tokių kaip mažas gimstamumas, mat parama šeimoms didėja pagal tai, jeigu jie augina vaikus.
Vis dar neaišku, kaip užtikrinama, jog tikslinės visuomenės grupės, kurioms galimybė pasinaudoti tokia parama yra aktualiausia, išties sužino, jog visa tai apskritai egzistuoja?
Tiesa, susidaro įspūdis, jog galbūt ne visi darbai padaromi iki galo. Vis dar neaišku, kaip užtikrinama, jog tikslinės visuomenės grupės, kurioms galimybė pasinaudoti tokia parama yra aktualiausia, išties sužino, jog visa tai apskritai egzistuoja? Ar tikrai jauni žmonės, atitinkantys kriterijus šioms kompensacijoms gauti, aktyviai naudojasi lengvatomis ir yra apie tai informuojami? Esu tikras, kad kol kas apie šią naujovę vis dar trūksta komunikacijos iš viešųjų institucijų pusės, nors pats sukurtas mechanizmas ir yra geras.
Be to, lankantis mažesnėse savivaldybėse teko susidaryti įspūdį, kad tik kai kurios iš jų jauniems specialistams skiria būstus savo iniciatyva, norint sudominti juos grįžimu iš didesnių miestų. Vis dėlto, vieningos ir vienodai efektyviai visoje šalyje veikiančios sistemos vis dar neturime, nors ryškus regioninis nedarbas ir gyventojų mažėjimas rajonuose, yra aktualūs visoje Lietuvoje.
Vis tik, pirmojo gyvenimo starto programa jaunimui susideda ne tik iš būsto prieinamumo užtikrinimo. Kitas svarbus jos aspektas yra sklandus jaunuolio perėjimas iš švietimo sistemos į savarankišką profesinę karjerą.
2015 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje darbo ieškojo net apie 31 tūkst. jaunuolių iki 29 metų. Nors po krizės jaunimo nedarbas ir yra sumažėjęs, prie to akivaizdžiai prisidėjo ir masinė emigracija, „išvejanti“ mūsų jaunimą geresnio gyvenimo ieškoti svetur ir būtent tokiu nemaloniu būdu mažinanti bendrą jaunimo nedarbo statistiką.
Ypatingai pažeidžiama tarp jaunų bedarbių yra grupė, kuri ne tik nedirba, bet ir nedalyvauja formaliame švietime bei jokiuose mokymuose. Tai yra mažiausiai motyvuoti jaunuoliai, – socialinė grupė, su kuria būtina nuosekliai dirbti iš valstybės pusės.
Kaip tik tam, siekiant pagerinti šių žmonių situaciją darbo rinkoje, ES lygmeniu buvo sukurta Jaunimo garantijų iniciatyva, kuri padėtų arba sugrįžti į darbo rinką, gauti stažuotę, arba švietimo ir mokymų dėka persikvalifikuoti, o tada susirasti tokį darbą, kuris darbo rinkoje yra paklausus.
Lietuvoje vis dar pernelyg daug jaunų žmonių iki 29 metų, kurie gyvena su tėvais. Gerai tai, jog valstybė šiuo metu jau nepalieka jų likimo valiai.
Deja, bet kol kas ši iniciatyva Lietuvoje juda labai lėtai ir šiuo metu neaišku, kaip ši, daug vilčių teikusi, profesinio orientavimo pagalba jaunimui skiriasi nuo, pavyzdžiui, įprastų Darbo biržos atliekamų funkcijų. Per pastarąjį ketvirtį kas mėnesį buvo registruojama 30 tūkst. laisvų darbo vietų, o nedirbančiųjų šalyje vis dar yra nemažai. Tad kur slypi tikroji problema? Manau, jog bent jau dalį jos gali paaiškinti vis dar nepakankamai sklandus ir efektyvus profesinis žmonių orientavimas ir nukreipimas.
Be abejo, būsto prieinamumas yra svarbus dalykas savarankišką gyvenimą norinčiam pradėti jaunam žmogui, nes aukštos būsto nuomos ir įsigijimo kainos neretai gali apsunkinti gyvenimą profesinės karjeros pradžioje. Lietuvoje vis dar pernelyg daug jaunų žmonių iki 29 metų, kurie gyvena su tėvais. Gerai tai, jog valstybė šiuo metu jau nepalieka jų likimo valiai, užtikrindama atitinkamą paramą.
Tačiau lygiagrečiai negalime pamiršti ir pagalbos jaunam žmogui integruojantis į darbo rinką. Juk prieinamas būstas neteks prasmės, jeigu jis liks tuščias dėl to, jog žmogus neturi darbo pagal savo įgūdžius.
Nors šiuo atžvilgiu daug kas kalba apie nesugebėjimą sukurti patrauklias darbo vietas, dėl ko ypač kritikuojami regionai, nereikia pamiršti ir tinkamo profesinio orientavimo svarbos, kas bent jau iš dalies galėtų padėti sėkmingai užpildyti laisvas darbo vietas. Ar pagaliau bus pasiryžta esminėms permainoms mūsų šveitimo sistemoje: pradedant viduriniu išsilavinimu ir baigiant aukštuoju mokslu?
Juras Požela yra socialdemokratas, Seimo narys
