2013 m. balandį ES patvirtino „Jaunimo garantijų“ iniciatyvą – priemonę kovoti su jaunimo nedarbu ir darbo rinkos susiskaldymu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, būdama tiesiogiai atsakinga už mechanizmo, užtikrinančio sklandų ir efektyvų šios programos veikimą, sukūrimą, nepadarė absoliučiai nieko dėl pozityvaus rezultato.
Taip jau sutapo, jog abi ministerijos, vadovaujamos Darbo partijos deleguotų ministrų, nepasiekė absoliučiai jokių rezultatų svarbiose srityse, už kurias yra atsakingos.
Jaunimo garantijų iniciatyva yra unikali galimybė susitvarkyti su socialinėmis, ekonominėmis ir demografinėmis problemomis, kurios kamuoja ne tik mus, bet ir didžiąją dalį Europos.
Visuomet sakiau, kad tai, kiek naudos iš jos gausime, priklauso nuo to, kaip patys sugebėsime pasiruošti iniciatyvos įgyvendinimui.
Ką tuo tarpu daro Socialinės apsaugos ir darbo ministerija? Jie skuba dėtis „pliusiukus“ įgyvendinimo ataskaitoje, kai reali situacija nei kiek negerėja. Tai dar vienas akmuo į ministrės Algimantos Pabedinskienės daržą prie kritikos, kurią pastaruoju metu jos atžvilgiu vis garsiau išsako ir kitos partijos. Ministrė privalo prisiimti atsakomybę už tokį neveiksnumą.
Švietimo ir mokslo ministerija, su kuria savo kompetencijų ir atsakomybių ribose taip pat susiduriu, pastaruoju metu stebina dar labiau. Jau dvejus metus vilkinamas klausimas dėl kūno kultūros pamokų mokyklose tobulinimo ir vaikų sveikatos gerinimo.
Ši problema įvardinta ir diskutuota jau visais lygiais – tiek Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje, tiek įvairiuose tarpinstituciniuose forumuose, tiek ministerijų susitikimuose. Iš esmės aiškios ir priemonės, kuriomis būtų galima visa tai išspręsti.
Tuo tarpu institucija, kurios rankose yra daug šio klausimo sprendimo įrankių ir kuri turi rodyti iniciatyvą, savo atsakyme reaguojant į neseniai Seime priimtą rezoliuciją dėl sporto politikos atrašo trimis sakiniais ir absurdiškai pasiūlo sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę. Dar viena tiesiog neįtikėtina biurokratijos pergalė. Įdomu, kiek dar metų pagal tokį grafiką lauksime realių sprendimų iš ŠMM pusės.
Toks nesugebėjimas įsiklausyti į realius visuomenės poreikius kelia beviltiškumo jausmą. Kaip savo įraše pabrėžė profesorius A.Skurvydas, tie patys universitetai dažnai pasiruošę nuversti kalnus ir turi daug idėjų, tačiau jų niekas nesistengia klausytis.
Tarp šių idėjų galime priskirti ir sporto politikos tobulinimą, ir sveikos gyvensenos visuomenėje skatinimą. Čia pritariu ir palaikau LSU rektorių dėl pozicijos, kad negalime skirti viso dėmesio tik gydymui – juk sporto skatinimas darytų visuomenę sveikesnę ir savaime galėtų spręsti nemažai sveikatos problemų.
Sunku pasakyti, kas tiksliai lemia tokį institucinį neįgalumą ir ar tai yra biurokratinio neefektyvumo apraiškos, ar paprasčiausias nesugebėjimas žiūrėti šiek tiek toliau už savo „kiemo“ ir priimti sprendimus, kurie naudingi visai valstybei, tačiau toks besitęsiantis ydingas požiūris, nori nenori, kelia tam tikrą nepasitikėjimą ir šių ministerijų vadovais. Kartais kovojant su biurokratizmu tiesiog svyra rankos, bet savo kritiką, kol dirbu su šiomis sritimis, dėl tokio nepateisinamo neveiksnumo ir toliau išsakysiu. Tikiuosi, jog ir kiti su tuo nesitaikstys ir bus negailestingi.
Bet, visgi, nesudėkime rankų ir eikime į priekį. Nesustokime kiekvieną dieną siekti pozityvių dalykų. Susivieniję mes pasieksime bendrą visuomenės intereso pergalę. Ji būtina mūsų sėkmingai valstybės ir jos žmonių ateičiai.
Juras Požela yra socialdemokratas, Seimo narys