Prisimenu savo sūnaus pirmos klasės mokytojos pasakojimą apie nutikimą pirmomis rugsėjo dienomis, kai įėjusi į klasę ji rado verkiančią mergaitę. Ši paaiškino mokytojai, kad turi tėvų duotą vieną eurą, tačiau arbata valgykloje kainuoja 10 centų ir ji negalinti jos nusipirkti. Tai, kas mums gali atrodyti savaime suprantama, pirmokui, pirmą kartą perkančiam už savo kišenpinigius, gali būti neįveikiamas uždavinys. Mokykloje mokinius ekonomikos pagrindų ir finansų valdymo pradeda (ir gana fragmentiškai) mokyti tik 9-10 klasėse, tarsi iki tol jiems supratimo ir žinių apie finansus visai nereikėtų.
Šeimoje finansų planavimo pavyzdžius mato anaiptol ne kiekvienas vaikas. „Swedbank“ Finansų instituto atliktas tyrimas atskleidė, jog beveik 70 proc. Lietuvos šeimų savo finansus planuoja intuityviai, o su vaikais apie pinigus kalbasi vos 12 procentų. Tai labai nuviliantis skaičius, nes šeima – ir ne tik Lietuvoje – yra vienas pagrindinių finansų valdymo mokytojų. Jei vaikas bus kviečiamas drauge dėlioti šeimos biudžetą, planuoti atostogas, sumokėti mokesčius, tai bus jau tiek daug.
Neretai ir patiems suaugusiems žinių labai trūksta ir jie vadovaujasi mitais ir nuojautomis, be to, yra ir socialinės rizikos šeimų, kurios nesugeba prisiimti tiek atsakomybės už vaiko ugdymą, kiek turėtų idealiu atveju. Todėl priešmokyklinė darželio grupė turėtų būti starto taškas, kai atsakomybės dalį prisiimtų ir valstybė. Tokio amžiaus vaikas jau disponuoja savo pajamomis ir paprastai būna gavęs du „atlyginimus“ – iš Kalėdų senelio ir gimtadienio proga iš draugų.
Vėliau mokykloje vaikas jau privalo suprasti, kad norai ir šeimos finansinės galimybės dažniausiai skiriasi. Mokinys turi planuoti savo kad ir nedideles pajamas ir žinoti, kad galima rasti būdų papildomai užsidirbti. Nekalbu apie startuolius, kurie pradeda verslą būdami 12 ar 13 metų. Į tai galima pažvelgti paprasčiau: internete parduoti išaugtus brolių ar seserų rūbus, padėti tėvams jų versle, kaimynams ūkyje ir panašiai. Mokinys iš mokyklinių uždavinių sprendimo taip pat turėtų pajausti pinigų vertę ir realią daiktų kainą. Apmaudu, kad šiandien pradinukų matematikos uždavinynuose dar aptiksime tokių uždavinių sąlygų, kaip „raštininkas per dieną uždirba 16 litų“ arba „Petriukas už 330 litų perka magnetofoną“, kurios visiškai nebeatspindi mus supančio pasaulio.
Šalia formalaus ugdymo programų mokyklos turi galimybes įgyvendinti ir papildomas iniciatyvas. Pavyzdžiui, įsitraukti į iniciatyvos „Būsiu___“ veiklas, kai į mokyklas apie savo profesiją papasakoti ateina savo sričių profesionalai. Arba „Junior Achievement“, kuris padeda vaikams suprasti verslo pasaulį – kurti savo mikroįmones, verslo planus, planuoti biudžetą ir panašiai. Dalį šitos ugdymo dėlionės Lietuvoje turime, ir bendradarbiaujant aktyviems tėvams, motyvuotiems mokytojams ir visuomeniniams judėjimams galime sparčiai kapanotis aukštyn iš priešpaskutinės tarptautinių vertinimų lentelės vietos.
Finansinio švietimo dėlionė turi būti sudėliota taip, kad mokyklą baigęs jaunuolis galėtų priimti racionalius finansinius sprendimus. Juk baigus mokyklą, o ypač persikėlus į kitą miestą ar valstybę, reikės rinktis, kur gyventi, kokiu transportu važinėti, kaip maitintis, spręsti, ar reikės paskolos studijoms, ar pavyks derinti papildomą darbą ir studijas. „Swedbank“ Finansų instituto tyrimai atskleidžia, kad vidutinės studentų Lietuvoje patiriamos išlaidos yra artimos 300 eurų per mėnesį. Jei mokinys iki tol kišenpinigių gaudavo po 2 eurus kasdien, tai žengus žingsnį į studentų pasaulį jam 300 eurų yra didžiuliai pinigai. Todėl gali būti sudėtinga atsispirti pagundai mėnesio biudžetą išleisti čia ir dabar.
Išmokti suplanuoti išlaidas taip, kad pinigų užtektų visam mėnesiui, gali būti sudėtinga, bet tai yra būtina. Kai jaunas žmogus jau turi skolų ar pradelstų mokėjimų bei norų ne pagal savo kišenę, greitųjų kreditų vilionės tuomet tampa daug patrauklesnės. Jei jis toms vilionėms pasiduos, vėliau gali būti gerokai sunkiau gauti studijų ar būsto paskolą.
Taigi, finansinio raštingumo pagrindai gali nulemti, kaip pasisuks jauno žmogaus gyvenimas. Maža to, tai gali lemti ir valstybės raidos kelią. To paties PISA tyrimo duomenys rodo, kad yra didžiulis vaikų finansinio raštingumo atotrūkis tarp mokinių iš Vilniaus, didžiųjų miestų ir rajonų bei kaimiškų vietovių mokyklų. Tam, kad nebūtų dviejų skirtingų valstybių – vienos didmiesčiuose, kitos provincijoje – finansinio raštingumo pagalba mažesnių miestų ir kaimų vaikams yra vienas iš sprendimo būdų.
Kompleksinis, integruotas finansinio raštingumo ugdymas yra būtinas. Ir kuo anksčiau vaikai jį gaus, tuo geresnių rezultatų pasieksime. Visai neseniai paskelbtame visuomenės finansinio švietimo plane numatytos gairės, kaip Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) įtrauks finansinį ir mokesčių raštingumą į formaliojo ugdymo programas bei sudarys galimybes pedagogams tobulinti ir palaikyti kvalifikaciją finansinio ir mokesčių raštingumo srityje. Tai yra daugiau nei sveikintina iniciatyva. Tik dabar reikėtų visiems kartu pagalvoti, kokių veiksmų imtis toliau, kad planas neliktų tik pats save pateisinančiu dokumentu. Nes rimtiems pokyčiams vien tik švietimo ministro įsakymų neužtenka: būtinas ir šeimos, ir mokytojų, ir verslo aktyvus įsitraukimas.
Jūratė Cvilikienė yra „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
