Tikiu, kad švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė aiškiai žino, kokią reformą įgyvendina – ar Tūkstantmečio gimnazijų, ar Tūkstantmečio mokyklų. Su visais socialiniais partneriais aptaria planus ir nuosekliai juos įgyvendina.
Neabejoju, kad Nacionaliniame susitarime dėl švietimo politikos ateities pakviečiami tartis ne tik dabartinės Seimo partijos, bet ir Lietuvos savivaldybių asociacija, prezidentūra, žurnalistai, politologai, švietimo bendruomenė.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad VISI Lietuvos darbdaviai vertina savo darbuotojus ir supranta, kad be jų nesukurtų to gėrio, kurį turi. O Lietuvoje gal net jau nustatyta proporcija, kad įmonės vadovas negali uždirbti daugiau nei, tarkim, keturis kartus už savo darbuotoją. Puiki motyvacija patiems darbdaviams – kelti atlyginimus darbuotojams, kad pats gautum solidesnį atlygį. Puikus bendradarbiavimas!
Girdžiu, kad vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė jau yra stipri vadovė ir vietoj ultimatumo VĮ „Regitra“ vadovui Daliui Preveliui per 5 dienas išspręsti problemą, kuri kilo dėl nustatytų per trumpų terminų reformai įgyvendinti, susėda ir aptaria, kas lėmė tokią betvarkę. Aptaria, kaip padaryti, kad verslui, gyventojams nebereikėtų gėdingai laukti sovietmečio tipo eilėse. Nes jei nesigilini į reformos sukeltus didelius nesklandumus demotyvuotas vadovas išeina, o neišspręsta problema lieka.
Skaitau, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nebeserga tuštybės manija, yra korektiškas ir kultūringas. Gerbiantis ne tik savo naująją žmoną, bet ir Prezidentą bei visus Lietuvos gyventojus.
Įsivaizduoju, kad Seimo narys Mindaugas Puidokas nesiskundžia STT veiksmais, nes tikrai yra labai skaidrus ir neturi jokių sąsajų su lošimo verslo atstovais. O štai Petras Gražulis niekada nevadovauja jokiai partijai, nes jo padorumo resursai seniai išsemti…
Svajoju, kad pagal visų partijų, verslo ir profsąjungų atstovų susitarimą nuo sausio 1 d. visų gyventojų atlyginimas bei pensijos jau indeksuojami pagal realius Lietuvos infliacijos rodiklius, o nenorinčių dirbti, kaip ir slepiančiųjų mokesčius, tiesiog nėra.
Neabejoju, kad esame laisvi. Ne kaip valstybė, o kaip mes, gyventojai.
Neabejoju, kad esame laisvi. Ne kaip valstybė, o kaip mes, gyventojai. Laisvi nuo stereotipų, baimių dėl nežinojimo, neteisybės, patyčių, neapykantos. Laisvi, bet sugebantys susitarti dėl esminių dalykų ir tų susitarimų besilaikantys.
Nusišypsau... Atsimerkiu... Lietuvos realybė dar kiek kitokia, bet svajoti, siekti, kad taip būtų, reikia.
