Šiandien įstatymas draudžia prekybą pilstomais alkoholiniais gėrimais masiniuose renginiuose, išskyrus natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus, kurių „stiprumas“ neviršija 7,5 proc. Ministerija siūlo šią ribą pakelti iki 15 proc. Akivaizdu, šis pasiūlymas naudingas prekiaujantiems vynu, nes iki šiol masiniuose renginiuose vyravo alus ir sidras.
Tiesa, vyno pardavėjai galiojantį draudimą iki šiol sėkmingai apeidavo – kai kurios savivaldybės, atsižvelgdamos į metų laiką, išduodavo licencijas ne masiniam renginiui, bet kurortiniam sezonui (pavyzdžiui Vilniuje prie šventinės eglės legaliai prekiaujama pilstomu vynu, nes savivaldybė išduoda licencijas „žiemos kurortiniam sezonui“, o ne masiniam renginiui).
Savo pasiūlymu ministerija tiesiog įteisina ir supaprastina kelią tam, kas ir šiaip vyko, radus tinkamą landą. Mano nuomone, tai pliusas teisėkūrai.
Gerokai prastesnis yra kitas ministerijos teikiamo įstatymo pakeitimo projekto siūlymas, kuris susijęs su alkoholio reklamos draudimo pakeitimais – siūloma nustatyti daugiau išimčių, nustatančių, kokia ir kur skelbiama informacija nėra laikoma alkoholio reklama.
Teko asmeniškai prisidėti, kai 2017 metais alkoholio reklamos draudimo pataisos sunkiai ir emocingai skynėsi kelią, tačiau, visgi, 2018-ųjų sausio 1 dieną alkoholio reklama iš Lietuvos išnyko. Ar tikrai?
Žvelgiant atgal, iki visiško reklamos draudimo ilgą laiką Lietuvoje galiojo alkoholio reklamos turinio (pavyzdžiui, sąsajos su sveikata, psichine ar materialine gerove), formos (pavyzdžiui, išorės reklama) ir laiko (pavyzdžiui, stipriųjų gėrimų reklama tik po 23 valandos) apribojimai. Dėl jų taikymo buvo suformuota labai aiški teismų praktika ir kriterijai.
Po „visiško“ reklamos uždraudimo situacija tapo teisiškai blogesnė dėl dviejų priežasčių: reguliavimas tapo teisiškai neapibrėžtas, o priežiūra nenuosekli ir besikeičianti.
Pavyzdžiui, teismų praktikoje alkoholinių gėrimų etiketės yra laikomos reklamos priemonėmis. Tuo pat metu alkoholio reklama yra draudžiama, išskyrus galimybę prekybos vietose demonstruoti alkoholinių gėrimų ženklinimo informaciją. Taigi, ar galima šiandien prekiauti alkoholiniu gėrimu, kuris etiketėje pavadintas „Geros nuotaikos degtinė“ ar „Laimės alus“? Manytina, kad dabartinis alkoholio teisinis reguliavimas to nedraudžia.
Priežiūros ydomis galime įsitikinti socialiniuose tinkluose, kur pilna informacijos, atitinkančios alkoholio reklamos apibrėžimą (nuotraukų, iliustracijų, vaizdo įrašų, tekstų ir t.t.). Tačiau atsakingos valstybės įstaigos tiesiog neturi išteklių visa tai sukontroliuoti. Nes, priėmus atitinkamus ribojimus, pristigo nuoseklumo ir nenumatyta papildomų išteklių šių ribojimų kontrolės mechanizmams.
Šiandien visiems akivaizdi ir kita problema, kai nealkoholinio alaus, sidro, vyno, putojančio vyno gamintojai dažnai sutampa su alkoholio produkcijos gamintojais. Dėl valstybei nepalankios teismų praktikos šių produktų reklamos vartai atverti labai plačiai.
Ministerija šias sistemines problemas bando spręsti siūlydama dar labiau teisiškai komplikuotą alkoholio reklamos draudimo reguliavimą. Tai ir yra kompresas lavonui. Nes nauji „pataisymai“ sukurs tik dar daugiau naujų landų.
Vietoj tokių „smulkių korekcijų“ vertėtų ryžtis nuosekliai viso įstatymo revizijai, tam suburti įvairių visuomeninių organizacijų, verslo, mokslininkų, ekspertų ir praktikoje dirbančių specialistų darbo grupę. Ji galėtų kritiškai įvertinti veikiantį reguliavimą, jį iš esmės pertvarkyti ir numatyti mechanizmus, kad valstybės numatytos sąlygos būtų tinkamai prižiūrimos ir užtikrinamos.
