Jurgita Navikienė: Geriau nustatyti teisingą kainą, nei stipriai rizikuoti dėl sudėtingos kainodaros politikos

Kainodaros politika – daugelio įmonių finansų direktorių ar vyriausiųjų buhalterių galvos skausmas. Nors prievolę šią politiką patvirtinti turi įmonės vadovas, tačiau būtent buhalterijos ir finansų skyriaus darbuotojams tenka atstovauti savo įmones patikrinimuose, kuriuos vykdo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pareigūnai. Todėl įmonės buhalteriams ir finansininkams irgi turi rūpi turėti kainodaros politika.
Jurgita Navikienė
Jurgita Navikienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Juk yra gerokai sunkiau aprašyti kainodaros politikoje ne rinkos kainomis įvykdytus sandorius, bandant rasti įkainių atitikmenis tarp nepriklausomų šaltinių, nei tinkamai nustatyti sandorių kainas.

Gresia piniginiais nuostoliais

Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso 188 straipsnis numato, jog sandorių kainodaros dokumentavimo tvarkos nesilaikymas užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio aštuonių šimtų dvidešimt iki penkių tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt eurų.

O padarytas pakartotinai, jau užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt iki šešių tūkstančių eurų. Vadinasi, kainodaros politikos neturėjimas – tiesiausias kelias į nepatikimų mokesčių mokėtojų gretas.

Siekiama skirtingų tikslų

Kainodaros politikos rengimo procesą gali gerokai palengvinti tinkama kainų nustatymo politika. Tai reiškia, kad tiek su nesusijusiais pirkėjais, tiek ir su tos pačios įmonių grupės bendrovėmis bei tiems patiems akcininkams priklausančiomis įmonėmis, kitaip tariant – susijusiomis šalimis, būtina vykdyti sandorius rinkos kainomis. Parduodant prekes ar paslaugas rinkos kaina, yra uždirbamas apmokestinamasis pelnas ir sumokamas pelno mokestis toje šalyje arba toje įmonėje.

Vadinasi, kainodaros politikos neturėjimas – tiesiausias kelias į nepatikimų mokesčių mokėtojų gretas.

Todėl galima įvardinti vieną dažniausiai pasitaikančių problemų tarp susijusių šalių: sandoriai atliekami, nesilaikant rinkos kainos nustatymo taisyklių. Tai reiškia, kad sandorio kaina būna arba per maža, arba per didelė. Ir tai priklauso nuo tikslo, kurio siekia susijusios šalys – vieni nori sumažinti apmokestinamąjį pelną, kiti – priešingai – jį padidinti, jeigu veikla nėra pakankamai pelninga.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nėra didelės problemos, kuri įmonė sumokės pelno mokestį. Tačiau toks požiūris yra klaidingas. Kiekvienas mokesčių mokėtojas yra atsakingas už jo mokamą pelno mokestį.

Kainos aprašymas – nesudėtingas uždavinys

Norisi priminti, jog kainos nustatomos ne buhalterijoje ir ne finansų padalinyje, o rinkodaros darbuotojų. Jeigu tokio rinkodaros padalinio nėra, galbūt už sandorio kainos nustatymą atsakingas pats įmonės vadovas.

Jeigu sandoriai vykdomi rinkos kainomis, juos aprašyti kainodaros politikoje nėra taip sudėtinga. Tai atlikus nekils grėsmė, kad po VMI patikrinimo bus perskaičiuota sandorio kaina ir bus papildomai apmokestintos negautos pajamos arba menamas pelnas, nes kita sandorio šalis bus jau atsiskaičiusi pagal pirmines sandorio sąlygas.

Vadinasi, svarbu tinkamai ir laiku nustatyti sandorio kainą. Tuomet ją įforminus pardavimo dokumentuose, įkainis nebus įvardytas kaip neteisingas, kurį galėtų užginčyti mokesčių administratorius.

Jurgita Navikienė yra mokymų įmonės COUNTLINE lektorė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis