Pagal Jungtinių Tautų ŽIV ir AIDS programos (UNAIDS) užsibrėžtą tikslą „90-90-90“ iki šių metų liga turėjo būti nustatyta 90 proc. ŽIV infekuotų asmenų. Lietuvoje šis rodiklis dabar siekia 83 proc., taigi iki tikslo mums trūksta jau ne tiek ir daug. Visai kitokia, deja, yra gydymosi gydymo įstaigoje situacija – gydomi tik 43 proc. savo būklę žinančių pacientų. Tai yra prasčiausias rodiklis visame regione. Net įskaitant visas skurdžiausias valstybes, pasaulio vidurkis yra 67 procentai.
Norint suvaldyti ŽIV ir AIDS, reikia pasiekti, kad žmonės naudotųsi prevencijos priemonėmis, tirtųsi, susirgę gydytųsi ir gydymo įstaigoje lankytųsi visą gydymosi laiką, t.y. visą gyvenimą. Visi šie žingsniai turėtų būti sistemiškai organizuojami valstybės, tačiau ankstesniuose veiksmų planuose nebuvo numatyta nei konkrečios atsakomybės, nei reikalingos lėšos.
Iki šiol tai buvo daugiausia rutininių veiksmų planas, koncentruotas į visos visuomenės informavimą ir prevenciją. Tai, žinoma, yra reikalinga, tačiau pagrindinės ŽIV plitimo problemos Lietuvoje yra ne čia, o tam tikrose rizikos grupėse. Greta bendro visuomenės švietimo būtinos tikslinės paslaugos didžiausios rizikos grupėms – pirmiausia reikia paskatinti šiuos žmones išsitirti, prireikus padėti patekti į gydymo įstaigą ir ten gauti gydymo paslaugas.
Norint suvaldyti ŽIV ir AIDS, reikia pasiekti, kad žmonės naudotųsi prevencijos priemonėmis, tirtųsi, susirgę gydytųsi ir gydymo įstaigoje lankytųsi visą gydymosi laiką, t.y. visą gyvenimą.
Yra daugybė spragų tiriant atskirtyje gyvenančias pažeidžiamiausias grupes, kurioms kyla didžiausia rizika užsikrėsti ŽIV. Tai švirkščiamuosius narkotikus vartojantys asmenys, su kitais vyrais lytinius santykius turintys vyrai, seksualines paslaugas teikiančios moterys, iš laisvės atėmimo įstaigų išėję asmenys. Jiems lengviausiai prieinami būtų greitieji atrankiniai testai, tačiau, be išimčių keliose savivaldybėse, Lietuvoje šie testai yra daromi tik užsienio fondų lėšomis, kurias pritraukia nevyriausybinės organizacijos. Rizikos grupių žmonės valstybės lėšomis praktiškai yra testuojami tik laisvės atėmimo vietose, taip pat sergantys tuberkulioze, farmakoterapijos metadono pacientai, o kiti, pavyzdžiui, besikreipiantys į šeimos gydytoją ir norintys išsitirti turi už tai susimokėti. Taigi tyrimų organizavimas dar nėra tvarus ir adekvatus.
Nors nuo 2018 m. vasario ŽIV gydymas Lietuvoje priklauso ir yra valstybės apmokamas visiems sergantiems asmenims iš karto nustačius diagnozę, per šį laiką besigydančių žmonių pagausėjo vos 13 proc. ir daugiausia nevyriausybinių organizacijų pastangomis. Tačiau dauguma pagrindinėse rizikos grupėse esančių žmonių nepatenka į gydymo įstaigą, nes nežino, kaip tai padaryti, neturi elementarių socialinių įgūdžių ir be pagalbos nesugeba susitvarkyti reikalingų dokumentų ar iš rajonų nuvažiuoti pas gydytojus infektologus, kurie ŽIV gydo tik didmiesčiuose. O ir eilės pas antro lygio gydytojus yra ilgos, kol sulaukia savo eilės, neretai ir motyvacija nuvažiuoti pas gydytoją dingsta.
Socialinėje atskirtyje esantiems ir prastesnius socialinius įgūdžius turintiems pacientams būtina specializuota pagalba patekti į gydymo įstaigą, bet tai nėra organizuojama sistemiškai. Dabar jiems patekti pas gydytoją padeda vos kelios nevyriausybinės organizacijos ir žemo slenksčio kabinetai nedidelėmis savo pačių arba užsienio fondų lėšomis. Būtent jie dažniausiai pasiekia pagrindinių rizikos grupių asmenis, todėl čia ir reikia pastiprinimo.
Jau šiandien institucijoms reiktų pradėti dirbti kartu su pilietine visuomene.
Reikia finansuoti ir apmokyti socialinius darbuotojus teikti integravimo į gydymo įstaigą paslaugas: rasti pacientus, juos skatinti ir motyvuoti gydytis, konsultuoti ir padėti susitvarkyti formalumus, finansuoti kelionės ir kitas būtinas smulkias išlaidas.Jeigu neplėtosime tikslinių socialinių paslaugų tinklo ir darbuotojų kompetencijų, negalėsime tikėtis, kad pažeidžiamiausi žmonės patys pateks į gydymo įstaigą. Neužtenka to, kad už jiems suteiktas paslaugas apmoka valstybė, – pacientus reikia paimti už rankos ir nuvesti, t. y. nutiesti reikalingus integracijos tiltus. Jau šiandien institucijoms reiktų pradėti dirbti kartu su pilietine visuomene.
Sutinku, kad tai nebus greita ir lengva, UNAIDS tikslų nepasieksime per vieną veiksmų plano etapą. Tačiau per trejus metus pasiekti tik 13 proc. pacientų padidėjimą, kai spraga buvo 60 proc., yra per maža. Skyrus nedidelių investicijų ir sutelkus pastangas, per naujojo veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpį antrasis gydomų pacientų UNAIDS rodiklis tikrai galėtų pakilti dar bent 20–30 proc. – iki 60–70 proc. gydomų asmenų. Juk ŽIV prevencijos ir kontrolės priemonės yra žinomos ir jų efektyvumas labai didelis.
Jas paprasčiausiai reikia imti ir įgyvendinti.
„Kalbėkimės: kaip įveiksime ŽIV?“ – iniciatyva, kuria siekiama atkreipti dėmesį į ŽIV suvaldymo problematiką ir kartu rasti veiksmingų sprendimų. ŽIV yra kontroliuojama lėtinė liga, jei pacientams yra užtikrinamas sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų prieinamumas, tačiau Lietuvoje gydymas dažnai yra neprieinamas dėl sisteminių spragų. Bendradarbiaujant visuomenės sveikatos ekspertams ir pilietinei visuomenei, teisingi sprendimai gali padėti Lietuvai įvykdyti tarptautinius ŽIV suvaldymo įsipareigojimus. Iniciatyva subūrė koaliciją „Galiu gyventi“, gydytojus infektologus, žmogaus teisių ir ŽIV srityje dirbančias nevyriausybines organizacijas, ŽIV ekspertus ir sveikatos priežiūros bendrovę „GSK Lietuva“.
Jurgita Poškevičiūtė yra Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė.
