Iš tiesų yra kuo džiaugtis – Lietuvoje turime stiprias nevyriausybines organizacijas, kurios sugeba sutelkti visuomenę esant bėdai ir yra pasirengusios būti valstybės partneriu tiek krizėje, tiek teikiant kasdienes socialines paslaugas. Jau pripratome, kad atsitikus nelaimei pirmieji padės „Raudonasis Kryžius“, „Caritas“, žinome, kad seneliais pasirūpins „Maltiečiai“, o vaikais – „Gelbėkit vaikus“. Šių organizacijų reikšmė ir poveikis yra aiškus ir suprantamas – juk turėti stogą virš galvos, maisto ir rūbų yra svarbiausi žmogaus poreikiai. Gerai veikiančiose, gerai komunikuojančiose organizacijose dirbti jau nori ir žmonės iš verslo, tiek dėl prasmingos veiklos, tiek dėl konkurencingo atlygio.
Visgi toks suvokimas, jog pilietinės visuomenės funkcija pirmiausia yra pagalba varge ar ištikus nelaimei, turi dvi monetos puses. Viena vertus, taip pilietinės organizacijos užpildo valstybės nelankstumo ir lėtumo spragas, taiso neatsakingo verslo sukeltą žalą, suteikia taip reikalingą pagalbą bei stiprina mūsų tikėjimą žmogiškumu. Kita vertus, susikoncentravus į paslaugų teikimą ir krizių sprendimą, nebelieka erdvės pačių piliečių įsitraukimui ir sisteminiams pokyčiams, kurie labai reikalingi. Ką darome, kad didėtų įsitraukimas į viešąją politiką? Juk tik įsitraukiant kuo įvairesnėms žmonių grupėms galime užtikrinti demokratiją ir pasiekti pokyčių mažinant nepotizmą bei atskirtį.
Juk tik įsitraukiant kuo įvairesnėms žmonių grupėms galime užtikrinti demokratiją ir pasiekti pokyčių mažinant nepotizmą bei atskirtį.
Trečiasis sektorius dar primena trečią brolį, – nelabai gudrų, bet gerą pilietį, kuriam pasisekė laimėti karalystę, nes tam tikromis aplinkybėmis, pasirodo, jis turi ir reikalingas žinias, ir įrankius, ir net žavesio, reikalingo princesės širdžiai užkariauti. Kaip ir vargšė Pelenė, patarnaujanti gobšioms seserims, vieną dieną sulaukusi savo apdovanojimo – ir pripažinimo, ir meilės. Turbūt daugelis, dirbantys šiame sektoriuje, atpažins situacijas, kai taip sunku paaiškinti artimiesiems, ką čia veiki, kol tavęs neparodo per televizorių.
Šias pasakas galima analizuoti rimčiau kelių nevyriausybinių organizacijų kompleksų kontekste, bet jos bent jau baigiasi gerai, tikėkimės, kad visi laimingai ir gražiai gyveno.
Bet yra ir nelabai graži pusė, kuri, manau, ir kelia nepasitikėjimą sektoriumi, vengiama apie tai kalbėti. Juk girdime apie organizacijas, kurios tiesiog užsidaro, nors darė gerus darbus, tuo pačiu girdime apie parazituojančias organizacijas, kurios gali pasigirti tik sėkmingu projektinių lėšų įsisavinimu. Žinoma, tai irgi kompetencija, bet ne ta, kurios mes tikimės iš pilietinės visuomenės. Teko girdėti net pačius donorus padūsaujant, kad štai jau turime turtingas organizacijas, kurios puikiai savinasi lėšas, o poveikio nėra.
Man ši situacija primena kitą pasaką apie Eglę žalčių karalienę, ypatingai norėjusią įtikti visiems. Gavusi pažadą, jog atlikus tam tikrus darbus ji galės aplankyti saviškius, Eglė sutinka. Reikia daugiau kompetencijų – prašom, administruosime geriau negu gerai, geriau negu patys donorai, nuspręsime jų mintis ir planus. Sunešiosime komunikacijos, lėšų paieškos klumpes, parašysime verslo planus ir pristatysime verslui.
Ak, vis tiek pavėlavome, nes, pvz., Kultūros ministerija nespėjo reorganizuoti savo fondo, o Sveikatos apsaugos ministerija nesupranta, kad demencija sergantis žmogus turi ir negalią? Kaip čia taip prasileidom, nepagalvojom. Jūsų mylimas fondas nepagalvojo, kad neturite apyvartinių lėšų ir negalite laukti – patys esame kalti, geriau kitą kartą planuosime. Kalbėsime ir verslo, ir biurokratų kalba. Jums dar reikia susikalbėti su savo tiksline grupe, žmonėmis, kuriems atstovaujate? Kai sunešiosite visas klumpes, galėsite. Jeigu nuspręsite, kad dar verta. O gal geriau likti patogiame popierizme? Ar atpažįstate šiuos pasirinkimus? Tada žinote ir pasekmes, kurios neišvengiamos pasirenkant vieną ar kitą variantą. Tikiuos, ir dūsaujantys donorai atpažins save šiame kontekste. Verta įsignybti – pilietinė galia galios santykiuose negimsta.
Jeigu jau perėjome per trečią brolį ir pelenę kaip tam tikrą evoliuciją su laiminga pabaiga, pagalvokime apie tai, kaip išvengti blogųjų lemčių. Pasakų metafora tegu lieka psichologinei ir literatūrinei analizei – mums rūpi protagonisto galimybės daryti svarbius pokyčius arba poveikį. Situaciją, kurią reikia perkonstruoti iš esmės.
Pilietinės organizacijos pirmiausia turi kurti poveikį, toje srityje ugdyti savo kompetencijas ir gebėjimus. Kas tas poveikis? Tai vertė, kurią organizacija sukuria savo veikla. Ją galima išreikšti ir pinigais, jeigu norime apskaičiuoti grąžą. Kokią vertę sukuria organizacija, suteikianti papildomus veiklos metus senjorams? Net nekalbant apie naudą patiems senjorams ar negalią turintiems žmonėms, visuomenei išreikšta nauda gali būti skaičiuojama kad ir kompensuojamų medikamentų ir globos valandų kainomis. Kodėl mums reikalingos jaunimo organizacijos, kurios gali apsaugoti jaunimą nuo kriminalinio pasaulio įtakos ar narkotikų žalos? Gali, bet ar visada tai daro ir ar visada parodo? Kartais poveikio reikia laukti ilgai ir kantriai, juk smurtas prieš moteris ir vaikus nesibaigs priėmus įstatymus, nuostatų keitimas yra ilgas procesas. Suprasti, padėti įvertinti yra donorų, o jais galime tapti visi mes, atsakomybė.
Tada galime konstruoti ir visas kitas aplinkybes, kuriose auga pasitikėjimas nevyriausybiniu sektoriumi ir didėja pilietinė galia.
