Žinoma, politikų dėmesys socialiniam verslui yra teigiamas dalykas, o politikų pažadai, kurti palankią aplinką socialinio verslo kūrimui ir vystymui, lieka, nes juos galima patikrinti praėjus kuriam laikui. Taigi ką politikai „Socialinio verslo forumo“ metu akcentavo pernai, kas bus sakoma šiemet? Būtų gerai, kad išgirdę skambias žinutes, suvoktume reiškinio kompleksiškumą ir neturėtume iliuzijų, kad vien išsakyta pozicija padės išspręsti problemas bei pakeis situaciją.
Viena iš iliuzijų – esame priklausomi tik nuo valdžios malonės ir naujas socialinio verslo įstatymas mus išgelbės. Socialinio verslo įstatymo projekto istorija užtruko 4 metus – tiek laiko netinkamas įstatymo projektas pragulėjo Ekonomikos komitete, kol buvo grąžintas naujiems svarstymams. Buvo dar vienas bandymas įteisinti socialinį verslą, integruojant į smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą, jis buvo atmestas, argumentuojant, kad tai riboja socialinio verslo plėtrą. Pavyzdžiui, Lietuvoje taip skatinamų startuolių smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas neriboja, o socialinį verslą, pasirodo, riboja.
Per 4 metus pasikeitė valdantieji, socialinio verslo ir socialinių inovacijų ekosistema paaugo, įsitvirtino socialinio verslo samprata. Tikiu, kad sustiprėjęs socialinio verslo matomumas neleis prastumti keistų mokestinių landų po gražių socialinių inovacijų ir socialinio verslo idėjų vėliava. Taip, valstybei nesikišant, o kai kuriems suinteresuotiesiems matant galimybes, sunku jomis nepasinaudoti.
Lietuvos socialinio verslo organizacijų daromą pozityvų pokytį analizuoti galima žvelgiant į „Inovacijų agentūros“ platformoje pateikiamą informaciją. Yra gražus būrys poveikį darančių organizacijų, kurios nori vadintis socialiniais verslais, net jeigu tas vardas ir nesuteikia privilegijų ar lengvatų.
Įstatyminė bazė socialinio verslo ekosistemai yra labai reikalinga ir svarbi, tik reikėtų, kad įstatymai padėtų ir, svarbiausia, nekenktų ar ribotų.
Įstatyminė bazė socialinio verslo ekosistemai yra labai reikalinga ir svarbi, tik reikėtų, kad įstatymai padėtų ir, svarbiausia, nekenktų ar ribotų. Socialinis verslas yra puikus instrumentas socialiniam pokyčiui kurti, bet ne tikslas savaime. Socialinis verslas svarbus, teikiant viešąsias paslaugas, telkiant bendruomenes ir didinant jų atsparumą, įgalinant pažeidžiamas grupes. Socialinis verslas yra kaip vyšnia ant torto – atrodo gražiai, bet be torto tiesiog neturi prasmės.
Taigi, kad vyšnia džiugintų, vertėtų pagalvoti apie visus pyrago sluoksnius: valstybinį, privatų ir pilietinę visuomenę.
Pilietinės visuomenės pagrindas – empatiški žmonės, pasirengimas priimti kiekvieną tiek žmogų, tiek verslą. Pilietiškumas reiškia ir žmonių supratimą, kad gali tekti mokėti daugiau už produktą, kuris bus gaminamas ilgai ir lėtai, nes tiems, kurie jį gamina tiesiog reikia daugiau laiko, jėgų, pastangų, susikaupimo, kad tinkamai pagamintų produktą, prie kurio esame pripratę ir, kurio gamyba, neįtraukiant ypatingų žmonių grupių, turbūt būtų kur kas paprastesnė ir spartesnė. Mums, kaip vartotojams, kaip piliečiams gali tekti išeiti iš komforto zonos ir būti pasiruošus priimti kitokį žmogų iš kitos realybės. Ne galios, o skurdo, užribio realybę.
Socialinis restoranas „Pirmas blynas“ sukėlė tikrą socialinio verslo bangą Lietuvoje ir ne todėl, kad įdarbino žmones su negalia, o todėl, kad padarė juos matomais. Dažnai socialinis verslas tapatinamas su nevyriausybiniu sektoriumi (NVO), kuris, beje, taip pat kuria poveikį. Tačiau NVO veikimo principai, kuriamas pokytis yra kitoks.Nevyriausybinėms organizacijoms įgaunant daugiau galios, reikia prisiminti, kad su galia ateina su atsakomybė: atstovauti piliečius ar judėjimus, nebijant aštrių, nepopuliarių temų, nesistengiant įtikti valdžios institucijoms. O pagundų daug, nes galima tapti dar viena projektine organizacija, įdomia tik sau, tupėti ant šakos, kurios nekirsi ar pabūti pelene ponų baliuose, tikintis stebuklų, o gal mėgaujantis aukos role ar gražiai įpakuotu rinkodaros triuku. Tokioms būsenoms daro įtaką ir finansuotojai: vieni, ugdantys ištiestos rankos kultūrą, bijantys suprasti finansuojamų veiklų poveikį, bet irgi esantys už jį atsakingi, ir smagu, kai finansuotojai nori vadintis partneriais, bet tai atsakomybė kuria reikia dalintis.
Beje, turime nuostabų instrumentą, kuriuo mažai naudojamės. Tai 1,2 proc. paramos, kuri tikrai labai reikšminga pilietinių organizacijų palaikymui. Tad naudokime ja.
Privataus sektoriaus, verslo įsitraukimas į socialinio verslo ekosistemą yra būtinas ir čia mes turime problemą. Pernai atliktas verslo aplinkos tyrimas rodo, jog verslu pasitiki tik mažiau nei trečdalis gyventojų.
Net ir gražiai pateiktos socialinės atsakomybės, tvarumo idėjos neįtikina, kai verslai nesivargina aiškintis, pvz., dėl savo ryšių su Rusija ar dėl kitų neetiškų dalykų. Arogancija, atitrūkimas nuo žmonių, atviras cinizmas rodo elementarios etikos trūkumą. Arba mūsų pirmas pilietinės visuomenės torto sluoksnis nėra pakankamai stiprus, kad verslas į jį atsižvelgtų. Privatus sektorius labai svarbus ir dėl investicijų, rizikos filantropijos nišos užpildymo. Neseniai pristatytas Filantropijos centrinėje ir rytų Europoje tyrimas liudija, kad verslui nėra didelių paskatų investuoti, o rizikos filantropijos niša, kai filantropija suprantama kaip investicija su aiškia poveikio grąžai, Lietuvoje yra tikrai didelė.
Gąsdina ir stipriai kritęs pačių piliečių noras pradėti verslą. SEB atliktas tyrimas rodo, kad žmonių, norinčių pradėti verslą mažėja. Ar tai susiję su įvaizdžiu, mokestine aplinka? Tyrimas skelbia kad viena svarbiausių priežasčių, kliudanti pradėti verslą yra nepasitikėjimas savo idėja. Ar baimė kyla iš baimės suklysti, o gal baimės prisiimti riziką?
Ar socialinis verslas gali būti ta verslo idėja? Juk spręstinų problemų tikrai daug: nuo karo pabėgėlių integravimo iki atskirties švietime ir psichikos sveikatos problemų sprendimo.
Tyrime minima, jog trūksta ir verslo skatinimo priemonių, kurios eliminuotų baimes, leistų saugiai eksperimentuoti. Ši sritis labai priklauso nuo valstybės ir ne tik dėl teisinių reguliavimų ar mokestinių lengvatų. Didžiausias proveržio potencialas yra paslaugų perdavimas, šios rinkos atvėrimas tikriems socialiniams verslams. Vyriausybės planai skamba gražiai, bet įgyvendinimas vangus. Kol kas didžiausia parama buvo sutelkta socialinėms įmonėms, o socialiniai verslai vis dar laukia, kol bus atverta rinka teikti paslaugas.
Primenu, kad su visa parama socialinėms įmonėms pasiekta ne tiek ir daug. Statistika rodo, kad Europos Sąjungos (ES) šalyse įdarbintųjų socialinėje ekonomikoje procentas nuo visų dirbančiųjų siekia 6,3 proc. Tuo metu Lietuvoje šis rodiklis tesiekia 0,6 proc. Lietuvos rezultatas ne tik yra paskutinis tarp ES šalių, bet ir esame smarkiai lenkiami kaimynų: Latvijos rodiklis – 2,2 proc., Estijos – 6,2 proc., Lenkijos – 2,3 proc.
Taigi, grįžtame prie klausimo, kurį uždaviau komentaro pradžioje: ar reikia klausyti politikų pažadų. Žinoma, kad taip. Tik kai vėl girdėsime apie tai, kad Lietuva taps socialinių inovacijų ir verslo lydere Europoje, prisiminkime vyšnią ant torto. Ar ji yra svarbiausia? Manau, jeigu tortas gerai iškeptas, niekas vyšnios nepasiges.
Jurgita Ribinskaitė-Glatzer yra organizacijos „Geri norai LT“ įkūrėja ir vadovė