Inžinerijos, technologijos, informatikos, fiziniuose moksluose valstybės finansuojamų vietų kolegijose daugės net 50 proc. Tuo tarpu universitetuose studijuoti matematikos ir fizinius mokslus žadama priimti 4 proc., inžinerijos ir technologijų mokslus – 3 proc. daugiau studentų, o informatikos mokslus – 1 proc. mažiau studentų.
Iš principo tai yra teisingas žingsnis, nes šiandienos Lietuvos ekonomikai (o dar labiau – Darbo biržai) tūkstančių aukšto lygio inžinierių – vystytojų ar inžinierių – inovatorių tikrai nereikia. Daug svarbiau rengti pakankamai gamybos, inžinerijos, statybos, transporto specialistų, kurių reikia verslui, pramonei, investuotojams.
Pateikdama tokį poreikį ir jį atspindinčius skaičius, ŠMM bei pramonės ir verslo atstovai neklysta. Proporcijas, susivedančias į piramidės principą, išlaikyti būtina. Šio principo logika sako, kad mažiausiai žmonių turėtų studijuoti universitetuose, daugiausiai – profesinėse mokyklose. Tokios proporcijos atspindėtų tiek realią studentų motyvaciją, stojančiųjų gebėjimus, tiek rinkos poreikius ir švietimo finansavimo galimybes. Jų šiandien siekiama nuosekliai didinant reikalavimus stojantiesiems, norint, kad universitetuose atsidurtų geriausieji.
Atrodytų, sudėlioti šių metų priėmimo į aukštąsias ir profesines mokyklas prioritetai, tokiu keliu ir skatina eiti. Tačiau svarbu nepamiršti keleto dalykų, nes žinutė, kurią šiandien siunčiame būsimiems studentams, yra labai svarbi.
Taip, šiandien pramonei ir verslui labiausiai reikalingi gamybininkai, tačiau ar tikrai siekiame būti tik vidutinę pridėtinę vertę kuriančia šalimi?
Mūsų siekiamybė – tik vidutinę pridėtinę vertę kurianti šalis?
Kaip ir psichologo Abraomo Maslow poreikių piramidės atveju, kuo aukščiau – tuo didesni lūkesčiai ir tuo didesnė kaina, kuo aukščiau kopiame, tuo reikalavimai studijų bei mokslo kokybei didėja. Geriau mažiau, bet tikrai kokybiškai. Geriau mažesni studijuojančių skaičiai, bet pakankami ištekliai aukščiausio kalibro specialistams parengti.
Taigi, padidinus priėmimo skaičius kolegijų lygmenyje iki 50 proc., tikėtasi, kad šalia bus ir žinutė dėl universitetinio krepšelio indeksacijos, t.y. finansavimo didinimo atsižvelgiant į kokybinių reikalavimų didėjimą.
Indeksacija būtina tiek dėstytojų ir mokslininkų atlyginimams didinti, tiek aukšto lygio mokslo infrastruktūrai ir studijų laboratorijų bazėms atnaujinti, moderniems didaktikos metodams diegti – probleminis, projektinis mokymas privalo tapti savaime suprantama būtinybe (ir kasdienybe) visuose universitetuose.
Taip, šiandien pramonei ir verslui labiausiai reikalingi gamybininkai, tačiau ar tikrai siekiame būti tik vidutinę pridėtinę vertę kuriančia šalimi? Ar tikrai mūsų jaunus inžinierius tenkins tik vidutinis ar žemesnis darbo užmokestis? Ar tikrai norime tik gaminti ir taikyti tai, ką sukūrė kiti? Ar tikrai sutinkame, kad geriausieji išvažiuotų mokytis ir dirbti ten, kur galima kurti ir vystyti? Ar tikrai džiaugiamės, kad kaimynai estai arba latviai, o ne lietuviai gauna Nobelio premiją ?
Labai noriu tikėti, kad atsakymas į šiuos klausimus – ne. Turime aiškiai komunikuoti, kaip stiprinsime mokslo ir studijų kokybę universitetuose. Universitetinio krepšelio indeksavimui galėtų būti panaudoti ir dėl mažėjančio studentų skaičiaus valstybės „sutaupyti“ studijų krepšeliai.
Paanalizuokime, kiek valstybė šiandien moka už aukščiausio lygio specialisto paruošimą. Už universitetinio lygio (!) inžinieriaus, kuris ateityje kurs inovacijas ir bus ekonomikos variklis, rengimą ketverius metus valstybė universitetui skiria 8969 eurus (2242 eurai per metus, 186 eurai per mėnesį).
Štai už šią sumą mes turime samdyti aukščiausios kvalifikacijos dėstytojus, atsivežti užsienio dėstytojų, įrengti šiuolaikinei didaktikai skirtas auditorijas, aprūpinti studentus visomis medžiagomis ir priemonėmis, išlaikyti studijų administravimo ir laboratorijų personalą, užtikrinti aukščiausio lygio laboratorijas, vizitus į įmones ir pan.
Tendencijos neramina
Žinoma, verslo, pramonės atstovų balsą dėl nuolatinio specialistų trūkumo išgirsti ir į jį reaguoti būtina. Vis dėlto nebyliu priekaištu universitetams, kurie esą į šiuos poreikius neatsižvelgia ar atsižvelgia nepakankamai, šis balsas tapti neturėtų. Kaip ir dažni pastebėjimai, kad bakalauro diplomą turintis universiteto absolventas realiam darbui nėra pasirengęs, neturi reikiamų kompetencijų.
Taip neturėtų būti, nes bakalauro diplomą turintis specialistas – dar tik „pusiaukelėje“. Tam, kad jis taptų aukštos kompetencijos, inovatyvius sprendimus siūlyti ir juos diegti gebančiu, aukštą pridėtinę vertę kuriančiu savo srities ekspertu, jam būtina baigti magistrantūros, o galbūt ir doktorantūros studijas. Vakarų Europos valstybėse šis supratimas jau atsiradęs, pas mus jis dar tik formuojasi.
Geriau mažesni studijuojančių skaičiai, bet pakankami ištekliai aukščiausio kalibro specialistams parengti.
Tikriausiai geriausiai esamą padėtį iliustruoja Lietuvos situacija informacinių ir ryšių technologijų (IRT) srityje, kur specialistus verslas sutraukia tiesiai iš auditorijų.
Naujausias MOSTA tyrimas skelbia, kad visada dideliu buvęs IRT darbuotojų poreikis ir toliau didės, o per artimiausius 3 metus įmonėms papildomai reikės apie 13,3 tūkst. įvairių IRT specialistų. Tas pats tyrimas rodo, kad stojančiųjų į šios srities magistrantūros ir doktorantūros studijas vis mažėja, nors bakalauro studijos universitetuose ir kolegijose populiarumo nepraranda, o susidomėjimas profesiniu mokymu auga labai pastebimai.
Jei tokios tendencijos išsilaikys ir toliau, Vyriausybės programoje esantį teiginį, kad „ekonomikos augimas be orientacijos į aukštųjų technologijų sritį neįmanomas, o Lietuvos ateitis be pažangių informacinių ir ryšių technologijų neįsivaizduojama“ gali tekti pamiršti.
Universitetų tikslas – ugdyti ateities lyderius
Žinoma, skaičiai dar ne viskas, būtina akcentuoti kokybę, be kurios joks proveržis neįvyks. Tačiau kalbant apie studentus ir universitetų finansavimą, skaičiai neturėtų būti tiesiogiai proporcingi: jei mažėja vienas, būtina mažinti ir kitą. Kokybė irgi turi savo kainą. Inovacijoms ir naujoms technologijoms būtinos modernios, nuolat atnaujinamos laboratorijos, tarptautinio lygio mokslininkai ir tyrėjai. Mes privalome savo studentams ir mokslininkams suformuoti ekosistemą kūrybai ir ateities atradimams.
Mūsų tikslas, kad universiteto absolventas turėtų ne tik aukščiausio lygio žinias ir gebėjimus, bet svarbiausia – tinkamą ir platų požiūrį, vertybes ir gebėjimą keistis ir keisti. Jis – ne sraigtelis, jis – ateities lyderis.
Artimiausių dešimtmečių šalies viziją ir raidos prioritetus apibrėžusioje strategijoje „Lietuva 2030“, kuria vadovautis savo programoje taip pat žadėjo Vyriausybė, nurodoma, kad viena iš trijų esminių pažangos sričių yra sumani ekonomika, pasižyminti lankstumu ir gebėjimu konkuruoti pasaulyje, kurianti aukštą pridėtinę vertę, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu.
Svarbu aiškiai suprasti, kad be stiprių, aukštos kokybės mokslinius tyrimus vykdančių universitetų sumanios ekonomikos sėkmingai vystyti tikrai nepavyks. Švietimo prioritetus privalu dėlioti į tai atsižvelgiant.
Jurgita Šiugždinienė yra laikinoji Kauno technologijos universiteto rektorė.
