15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Jurgita Šiugždinienė: Ar tikrai viešasis sektorius Lietuvoje nebeturi ko mokytis iš verslo?

Jau kurį laiką kirbėjo mintis parašyti apie mokslininkų iki šiol dažnai linksniuojamus naujojo viešojo valdymo (NVV) principus, kurie tikrai jau nebėra tokie nauji, nes pažangiausios valstybės juos ėmėsi diegti dar 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Jurgita Šiugždinienė
Jurgita Šiugždinienė / KTU nuotr.

Galiausiai tai padaryti paskatino neseniai pasirodęs profesoriaus Šarūno Liekio straipsnis „Lietuvoje valstybinio sektoriaus ne per daug, o per mažai“, kuriame kalbama apie esą ydingas, dar nuo 2009 metų Lietuvos vyriausybės propaguotas ir įgyvendintas NVV madas. Būtent su teiginiu apie ydingumą ir nenorėčiau sutikti, o toliau pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Pradėti norėčiau nuo trumpo konteksto, kas už šio naujojo viešojo valdymo sąvokos slypi. Iš esmės tai verslo praktikų perkėlimas į viešąjį sektorių, taip siekiant išjudinti hierarchinį, monopolinį, išsipūtusį ir sustabarėjusį valstybės aparatą. Taikant NVV principus, imta labiau orientuotis į vartotoją, taikyti pažangius veiklos rezultatų valdymo metodus, diegti rinkos mechanizmus, pagrįstus privatizacijos ir decentralizacijos idėjomis. NVV fokusas yra veiklos efektyvinimas, tapęs paskata reformuoti tradicines organizacijas, suteikti joms daugiau autonomijos ir lankstumo, tačiau reikalauti ir daugiau efektyvumo bei geresnių rezultatų.

NVV įkvėptos reformos turėjo ir neigiamų padarinių: perdėtą kliovimąsi instrumentiniu racionaliu veikimu ir rinkos mechanizmais, didelę viešojo sektoriaus fragmentaciją, institucinį uždarumo ir koordinavimo problemas. Todėl dabar pažangiausios šalys jau kalba apie bendradarbiavimu grįstą valdymą (angl. governance), siekiant į valdymo ir sprendimų priėmimo procesus įtraukti kuo daugiau suinteresuotų dalyvių.

Tačiau reikia turėti omenyje, kad NVV nėra grynas teorinis modelis, tai veikiau rinkos mechanizmais pagrįstų principų visuma, paliekanti ir pakankamai erdvės improvizacijai.

Akivaizdu, kad šiandienos pasaulyje jau niekas neturi žinojimo monopolio, kad valdžia privalo konsultuotis ir bendradarbiauti su bendruomenėmis, kitomis interesų grupėmis, kad sprendimai turi būti tvarūs ir skaidriai priimami. Bet efektyvumo taip pat niekas nepamiršo. Abu šie komponentai – efektyvumas ir bendradarbiavimu grįstas valdymas – vienodai svarbūs, o jų taikymo santykis valdyme – sveiko proto reikalas.

Kodėl reikėjo diegti NVV iniciatyvas?

NVV reformos, įkvėptos Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos ir JAV pavyzdžių, plačiai taikytos daugumoje vakarų pasaulio valstybėse. Net ir tose šalyse, kuriose vyrauja taip vadinama kontinentinė viešojo administravimo tradicija (pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje), buvo ir yra siekiama viešojo valdymo efektyvumo. Vokietijos žemėse NVV reformos buvo ypatingai ryškios prieš beveik porą dešimtmečių.

Tačiau reikia turėti omenyje, kad NVV nėra grynas teorinis modelis, tai veikiau rinkos mechanizmais pagrįstų principų visuma, paliekanti ir pakankamai erdvės improvizacijai. Nežinau nė vienos valstybės, kuri šią praktiką būtų perėmusi aklai, neatsižvelgusi į savo individualią situaciją ar poreikius. Net ir šalys NVV lyderės (Naujoji Zelandija ar Kanada) prisitaikė tik tuos aspektus, kurie joms atrodė patys tinkamiausi ir aktualiausi. Beje, būtent šios šalys stabiliai įsitvirtinusios ir pasaulinių valdymo kokybės reitingų viršūnėse.

Lietuvoje apie viešojo sektoriaus veiklos efektyvumą, rezultatus, jų apibrėžimą ir matavimą plačiai kalbėti pradėta tik 2009 metais. Tuo metu imta sparčiai tobulinti strateginį valdymą, stiprinti strategijos sąsają su biudžetu, mažinti planavimo dokumentų skaičių. Visi šie vadybos elementai patenka į NVV apibrėžimą. Ar tai blogai? Gerai prisimenu, kad tuo metu terminas „į veiklos rezultatus orientuotas valdymas“ buvo kažkoks sunkiai suvokiamas dalykas. Vyravo įsitikinimas, kad viešojo sektoriaus veiklos tikslus ir laukiamus rezultatus suformuluoti labai sunku, jei iš viso įmanoma. Tai galima tik versle. Pirmieji pasiūlymai apie vadovų kadencijas ir rotaciją taip pat daug kam kėlė pasipiktinimą.

O šiandien? Tai jau tapo visuotinai suprantamomis ir priimtinomis praktikomis. Neįsivaizduojama, kad galėtų būti kitaip. Taip judame į priekį. Gal kartais per lėtai, žengdami vieną žingsnį į priekį ir du atgal, bet judame, perimame tas verslo ir užsienio šalių praktikas, kurios ne tik novatoriškos, bet ir geriausiai tinka mūsų kontekstui.

Nors pažanga efektyvinant Lietuvos viešąjį sektorių akivaizdi, neatliktų namų darbų dar tikrai yra. Užtenka paminėti švietimo ar sveikatos paslaugų kokybę, valstybinių įmonių rodiklius. Nebūtina tai vadinti NVV reformomis – tai jau nebemadinga. Tačiau geriausių būdų, kaip su šiais iššūkiais efektyviai tvarkytis, paieškos turi tęstis.

Į efektyvumą – per tvarius sprendimus

Susitelkus į efektyvinimą, nederėtų pamiršti diskusijos su suinteresuotomis pusėmis ir jų įtraukimo į sprendimų priėmimo procesus svarbos. Kad šis elementas ypač svarbus kalbant apie esmines, struktūrines reformas, puikiai iliustruoja etatinio pedagogų darbo apmokėjimo pertvarka. Idėjos tikrai buvo pažangios, bet jų įgyvendinimui ir rimtam pasitarimui pritrūko laiko.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Tarkime, X savivaldybė susiduria su per plataus mokyklų tinklo problema. Pastatai stovi pustuščiai, jų išlaikymas suryja daug lėšų, kurių nelieka mokytojų atlyginimams. Efektyvumas svarbu – reikia nuspręsti, kurias mokyklas uždaryti. Tačiau labai svarbu, kad sprendimas būtų priimtas jį išdiskutavus ir visoms suinteresuotoms pusėms – centrinės valdžios, savivaldybės, verslo, vietos bendruomenės atstovams – pasiekus sutarimą.

Svarbu, kad būtų įvertinti socialiniai padariniai, kaštai ir nauda. Jeigu situaciją vertintume tik per efektyvumo prizmę, mokyklas uždarytume per vieną dieną. Tačiau nebūtinai pasiektume geriausią rezultatą. Remiantis bendradarbiavimu grįsto valdymo (angl. collaborative governance) idėjomis, tokios problemos turėtų būti sprendžiamos kartu su suinteresuotomis pusėmis, inicijuojant dialogą ir kartu ieškant geriausios alternatyvos. Tuomet sprendimas bus gerai pasvertas, be to, tai padės panaikinti ar bent sumažinti įtampas bendruomenėje. Ir čia daugeliu atveju viešojo sektoriaus logika su verslo logika ne visiškai sutampa.

Tačiau geriausių būdų, kaip su šiais iššūkiais efektyviai tvarkytis, paieškos turi tęstis.

Bendradarbiavimas lemia priimtų sprendimų tvarumą. Kodėl Skandinavijos šalyse svarbų sprendimą priimti užtrunka metus, o kartais ir ilgiau? Todėl, kad daug diskutuojama ir koreguojama, todėl, kad visomis įmanomomis priemonėmis bandoma pasiekti, kad nė viena suinteresuota pusė (taip pat ir opozicija) nebeabejotų sprendimo kokybe ir būtinumu. Toks procesas leidžia tikėtis, kad priimtas sprendimas nebus vienadienis, kad jis nebus atšauktas vos į valdžią atėjus naujai vyriausybei.

Tačiau reikia pripažinti, kad dialogas mezgasi tik tuomet, kai kalbamasi dviese. Mums visiems patinka greiti ir efektyvus sprendimai. Niekas nenori, kad sprendimas dėl gatvės remonto ant mero stalo gulėtų keletą metų. Tyrimai rodo, kad mūsų gyventojai nėra aktyvūs, mažai domisi sprendimų priėmimu. Taip neabejotinai yra patogiau. Tačiau ilgainiui tokia bendruomenė praranda budrumą ir norą/gebėjimą dalyvauti, klausti, diskutuoti, o toks abejingumas gali turėti išties liūdnų pasekmių.

Idealaus viešojo sektoriaus masto beieškant

Jei kam pavyktų išvesti formulę, kuri leistų apskaičiuoti idealų valdžios sektoriaus dydį, manau, tai būtų Nobelio premijos vertas atradimas. O kol kas tai lieka susitarimo dalyku, politiniu sprendimu. Žinoma, įtakos turi ir administravimo tradicija bei vyraujanti ideologija – ar mes esame skandinaviškosios, anglosaksiškosios ar kontinentinės tradicijos gerbėjai. Be to, tai susitarimas, kokių paslaugų norime iš valstybės ir už kokias esame pasirengę mokėti.

Viešasis sektorius – kompleksinis, apimantis įvairius sektorius, daugybę didelių ir mažų organizacijų, todėl labai nevienalytis ir skirtingų apsukų. Vienos organizacijos juda sparčiau ir greičiau, jų rezultatai labiau matomi, labiau vertinami visuomenėje, kitose – didžiulis sąstingis, nenoras, negebėjimas daryti tai, ką turi daryti, ko iš jų tikisi jas sukūrusi ir nuolat finansuojanti visuomenė.

Jurgita Šiugždinienė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais